Šuns organizme nuolat vyksta cheminiai ir biologiniai procesai. Dalis organizmo medžiagų sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti, ląstelėms atsinaujinti, seilių, skrandžio sulčių gamybai, įvairių raumenų darbui judant ir t.t. Todėl organizmas kasdien turi gauti pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens. Pažeidus šėrimo režimą (šėrimas ne laiku arba su pertraukomis, nepilnavertis pašaras), nusilpsta šuns organizmas, sumažėja darbingumas ir atsparumas ligoms. Permaitinimas irgi kenkia sveikatai. Šuo pasidaro riebus, tingus, nejudrus, jautresnis ligoms.
Tinkamas šuns šėrimas yra toks, kai organizmas kasdien gauna pakankamą kiekį maisto medžiagų, vitaminų bei mineralinių medžiagų, reikalingų palaikyti normalų gyvybingumą ir gerą darbingumą. Apie šuns mitybą sprendžiama iš jo išvaizdos, darbinių savybių. Kai šuo atrodo gerai, yra linksmas, judrus, noriai atlieka tai, ką liepia šeimininkas, galima neabejoti, kad jis šeriamas tinkamai. Taip pat reikia žinoti, kad netinkamo šėrimo padariniai išryškėja ne iš karto, o tik po kurio laiko.
Paveikus pašarą maisto sultimis, organizme išsiskiria šiluminė energija, todėl maistingumas išreiškiamas kalorijomis ir kilokalorijomis. Kilokalorija – tai šilumos kiekis, reikalingas vieno litro vandens kiekiui pakelti temperatūrą vienu laipsniu. Vieną kilokaloriją sudaro 1000 kalorijų.
Nustatyta, kad maisto medžiagos yra nevienodai kaloringos: vienas gramas baltymų ir vienas gramas angliavandenių, paveikti skrandžio sultimis, išskiria vieną kilokaloriją, o vienas gramas riebalų – 9,3 kilokalorijos. Nustatyta, kad paros norma suaugusiam vidutinio ūgio šuniui vasrą sudaro 2000-2100 kilokalorijų, o žiemą – 2300-2400 kilokalorijų. Žiemą organizmui reikia daugiau kilokalorijų, nes organizmas išeikvoja dalį energijos normaliai kūno temperatūrai palaikyti. Naudojantis šiais duomenimis ir maisto produktų kaloringumo lentele, nesunku nustatyti paros racioną.
Apskaičiuoti maisto kiekį tik pagal kaloringumą nepakanka, nes reikia žinoti, kiek ir kokių medžiagų turi įeiti į paros racioną.
Šuns pašaruose turi būti pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vandens.
Baltymai – svarbiausia maisto produktų sudedamoji dalis, kurios niekas negali pakeisti. Baltymai padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 100 g baltymų. Daugiausia baltymų yra mėsoje, žuvyje, piene, avižose, miežiuose, kviečiuose. Teigiama, kad nepilnavertiškiausių baltymų yra mėsoje, piene ir žuvyje.
Riebalai – labai svarbus organizmo energijos, kai kurių vitaminų šaltinis. Per parą šuniui reikia vidutiniškai 25g riebalų. Šuniui duodami gyvuliniai riebalai ir augalinių riebalų mažais kiekiais.
Angliavandeniai – svarbiausias organizmo ląstelių energijos šaltinis. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 350 g angliavandenių. Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra bulvės ir daržovės.
Mineralinės druskos – kalcio, kalio ir kitas, taip pat mikroelementus (nedidelius kiekius vario, jodo, cinko ir kt.) – šuns organizmas gauna su maistu. Natrio druskos reikia pridėti į maistą (15-20 gramų per dieną). Trūkstant mineralinių medžiagų šunys gali susirgti rachitu (netaisyklingas kaulų augimas dar mažiems šuniukams), lūžti kaulai (suaugusių šunų), sutrikti jaunų šuniukų vystymasis ir t.t. Jei šuo pradeda graužti įvairias atliekas: tinką, medinius daiktus, cementą ar ką kita, galima įtarti, kad jam trūksta mineralinių medžiagų. Mikroelementų stoka stabdo kraujodaros ir endokrininių liaukų funkcionavimą. Svarbiausi mikroelementai yra šie: geležis, varis, kobaltas, jodas ir kiti.
Vitaminai – biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, jie labai svarbūs medžiagų apykaitai ir gyvybinėms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Organizmui jų reikia mažai. Dėl kurio nors vitamino stokos organizmas suserga avitaminoze arba hipovitaminoze: sulėtėja šuns augimas, jis pasidaro tingus, blogai dirba ir negydomas gali žūti.
Šiuo metu yra žinoma ir išsamiau išnagrinėta daug vitaminų.
Vitaminas A. Trūkstant šio vitamino, sulėtėja šuniukų augimas, sumažėja atsparumas įvairioms ligoms. Labai daug šio vitamino yra piene, žuvyse, kiaušiniuose. Be to, kitas šio vitamino šaltinis – daržovės, kuriose yra karotino (pomidorai, morkos ir kt.). Organizme karotinas virsta vitaminu A. Trūkstant šio vitamino, sulėtėja šuniukų augimas, sumažėja atsparumas įvairioms ligoms. Labai daug šio vitamino yra piene, žuvyse, kiaušiniuose. Be to, kitas šio vitamino šaltinis, daržovės, kuriose yra karotino (pomidorai, morkos ir kt.). Organizme karotinas virsta vitaminu A.
Vitaminas B. Vitaminų grupės B1, B2, B6, B12 veikla ir panaudojimas skirtingas. Jų yra mėsoje, kepenyse, kiaušiniuose, javų grūduose ir daržovėse. Kai organizmui trūksta vitamino B, sulėtėja augimas, sutrinka nervų sistema, sumažėja organizmo atsparumas ligoms, sutrinka medžiagų apykaita.
Vitalinas C. Šio vitamino daugiausia yra daržovėse, vaisiuose, žalumynuose (salotos, dilgėlės ir kt.). Trūkstant vitamino C, kraujuoja iš poodžio, pablogėja apetitas, jaučiamas bendras silpnumas, patinsta sąnariai.
Vitaminas E. Nuo vitamino E kiekio organizme priklauso šuns vislumas. Trūkstant šio vitamino, kalės tampa bevaikėmis arba atveda silpnus šuniukus, o patinams sutrinka lytinė galia. Pagrindinis vitamino E šaltinis – įvairios daržovės, žalumynai, pienas, kiaušiniai.
Vanduo. Ne maisto medžiaga, bet būtinas organizmo funkcionavimui. Leidžia organizmui normaliai funkcionuoti, be jo neįmanoma palaikyti gyvybę. Vanduo į organizmą paprastai patenka su maistu, ypač su pienu, daržovėmis, žalumynais, tačiau šuniui kasdien reikia duoti ir švaraus vandens. Daugiausia vandens šunys išgeria karštą vasarą, taip pat po sunkaus darbo.
Šuns šėrimo produktai
Pagrindiniai šuns šėrimo produktai – mėsa, gyvuliniai riebalai, kruopos, daržovės bei druska. Šuniukams, jauniems šunims, sukergtoms ir laktuojančioms kalėms reikia duoti ir pieno. Šuniukams rekomenduotini ir žali kiaušiniai. Be minėtų produktų, šunims galima duoti jūrų žuvies, duonos, mėsos konservų, maistingų koncentratų, varškės ir stalo atliekų.
| Produktų pavadinimas | 100 gramų duoda | k/cal 100g | ||
|---|---|---|---|---|
| baltymų | riebalų | angliavandenių | ||
| Mėsa riebi | 18,4 | 21,4 | – | 274 |
| Mėsa vidutinio riebumo | 20,5 | 5,5 | 0,7 | 139 |
| Mėsa liesa | 20,6 | 2,0 | – | 103 |
| Vidutinio riebumo arkliena | 20,9 | 4,1 | – | 115 |
| Plaučiai | 15,2 | 3,5 | 2,0 | 89 |
| Lydytas jautienos lajus | 0,3 | 99,7 | – | 915 |
| Žuvis | 17,4 | 1,3 | – | 83 |
| Mėsos kaulų miltai | 47,7 | 8,5 | 2,9 | 281 |
| Žuvies miltai | 55,0 | 3,0 | – | 253 |
| Karvės pienas | 2,8 | 3,2 | 4,9 | 68 |
| Liesa varškė | 18,0 | 0,6 | 1,5 | 70 |
| Kruopos: avižinės | 11,9 | 5,8 | 65,4 | 389 |
| miežinės | 10,4 | 1,3 | 71,7 | 354 |
| kvietinės | 12,0 | 2,9 | 69,3 | 340 |
| ryžių | 7,0 | 0,6 | 77,3 | 355 |
| Šviežios bulvės | 2,0 | 0,1 | 19,7 | 91 |
| Švieži kopūstai | 1,8 | – | 5,4 | 30 |
| Morkos | 1,3 | 0,1 | 7,0 | 45 |
| Burokėliai | 2,5 | 0,1 | 11,6 | 59 |
| Duona ruginė | 5,6 | 0,9 | 44,4 | 218 |
| Duona kvietinė | 7,9 | 1,0 | 48,5 | 234 |
| Ruginiai džiūvėsiai | 11,0 | 3,8 | 70,3 | 348 |
| Miltai ruginiai | 8,8 | 1,4 | 73,4 | 319 |
| Miltai kvietiniai | 11,0 | 1,3 | 72,3 | 327 |
Mėsoje gausu baltymų, riebalų, ją gerai pasisavina šuns organizmas. Šunys šeriami arkliena, jautienos bei avienos subproduktais: galvų atliekomis, kojomis, gerklėmis, skrandžiais. Kadangi subproduktai yra ne tokie maistingi, jų reikia duoti daugiau. Galima duoti ir mėsos konservų. Tai labai patogu išvykose, pervežant šunis ir t.t. Blogiausiu atveju galima duoti mėsos salotų bei džiovintos mėsos.
Visas išvardytas maistas turi mažiau vitaminų ir ne toks kaloringas, palyginti su šviežia mėsa, todėl jo turi būti duodama daugiau. Taip ilgai šerti negalima, nes šuo liesėja, mažėja jo darbingumas, pablogėja regėjimas (ypač nakties metu), gali susirgti avitaminoze ir t.t. Taigi šunis reikia reguliariai šerti šviežia mėsa.
Gyvuliniai riebalai. Tinka visi gyvuliniai riebalai, bet labiausiai – lydytas jautienos lajus. Šie riebalai – labai kaloringas produktas, šuns organizmas jį gerai pasisavina.
Žuvų taukai – tai vitaminų šaltinis mažiems ir jauniems šuniukams.
Kruopos. Labiausiai tinka avižinės kruopos arba dribsniai. Avižines ir miežines kruopas geriau naudoti stambiai maltas, nes geriau suvirškinamos. Pupos, žirniai ar kukurūzai nerekomenduotini.
Bulvės ir daržovės. Kopūstai, morkos, burokėliai, salotos – kasdieninis šuns maistas. Tai pagrindinis angliavandenių ir vitaminų šaltinis. Kai minėtų daržovių nėra, galima naudoti burokėlių, jaunų dilgėlių, petražolių, jaunų pienių lapus ir t.t.
Pienas turi baltymų, riebalų, vitaminų, šuns organizmo yra gerai pasisavinamas.
Žuvis turi daug baltymų, gerai organizmo pasisavinama, iš dalies pakeičia mėsą. Prie žuvies pripratinamas palaipsniui, tik reikia stebėti, kad į maistą nepatektų stambių žuvų kaulų, nes šuo gali užspringti.
Duonos suaugusiam šuniui kasdien galima sušerti po 300 g, rekomenduotina gerai iškepta kvietinė ir ruginė duona.
Maisto koncentratais – galetomis, sriubomis, košėmis ir kitais koncentratais šunis galima šerti kelionėse.
Varškė turi daug baltymų, šuns organizmo gerai pasisavinama, rekomenduojama šerti šuniukus ir jaunus šunis.
Kiaušiniai – taip pat tinkamas šuniukams šerti, labai kaloringas pašaras.
Maisto atliekos. Šunys mielai ėda sriubos, košės ir kitas pirmųjų bei antrųjų patiekalų atliekas. Tik reikia žiūrėti, kad maiste nebūtų aštrių kaulų. Nepatartina šunų šerti labai sūriu maistu, nes organizmas gali apsinuodyti druska.
Produktai turi būti švieži, kokybiški. Netinka sugedusi, pašvinkusi mėsa, suplėkusios kruopos, surūgusios maisto atliekos, pageltę, sušvinkę gyvuliniai riebalai, apipuvusios daržovės.
Šiuo metu labai populiarūs sausi pašarai šunims, atvežami iš užsienio ir jau pramoniniu būdu gaminami grūdų kombinatuose Lietuvoje. Jie yra subalansuoti ir skiriami įvairaus amžiaus šuneliams ir suaugusiems šunims, sukergtoms ir žindančioms kalėms ir veisliniams šunims, bei sunkiai dirbantiems. Tai labai praktiška, nes nereikia gaminti, sutaupomas laikas ir nereikalauja didelių žinių. Tai patogu šeimininkams. Tačiau laikant didelį kiekį šunų, žymiai pigiau patiems gaminti pašarus.
Pašaro paruošimas
Daugelis šeimininkų šunis šeria pirmųjų ir antrųjų patiekalų atliekomis. Suaugusiam šuniui likusių nuo stalo maisto atliekų nepakanka, todėl papildomai dar duodama duonos arba duonos džiūvėsėlių, išmirkytų sriuboje. Kai kurie šeimininkai šunis dar šeria žuvimi. Tiksliai skaičiuojant paros racioną, tai pigu ir praktiška. Tačiau taip šeriant reikia nepamiršti vitaminų. Todėl į sriubas reikia įberti smulkiai supjaustytų (geriau sutarkuotų) morkų, burokėlių, kopūstų. Kai tų daržovių nėra, galima naudoti burokėlių, petražolių ir jaunų pienių plikytus lapus.
Kai šuo šeriamas specialiomis sriubomis su mėsa, rekomenduotinas toks paruošimo būdas:
Mėsą be kaulų plauti šaltame vandenyje. Tuščiavidurius kaulus susmulkinti. Šaldytą mėsą pamažu atšildyti. Subproduktus atšildyti užpylus karštu vandeniu, nuvalyti ir išrinkti plaukus. Kruopas esant reikalui išvalyti ir nuplauti šaltu vandeniu. Bulves ir daržoves nuvalyti ir nuplauti šaltame vandenyje. Mėsą virti uždengtame puode, sūdytame vandenyje ir ant didelės ugnies tol, kol ji papilkės, o perpjovus nebesimatys kraujo žymių. Išvirtą mėsą išimti ir ataušinti, supjaustyti mažais gabalėliais, sudėti į išvirtą sriubą prieš šeriant šunį. Į verdantį vandenį berti kruopas ir virti 30 minučių. Po to dėti nuvalytas ir supjaustytas bulves ar daržoves. Priešingai negu mėsa, daržovės ir bulvės verdamos ant nedidelės ugnies. Kad sriuba neprisviltų, ją reikia nuolat maišyti. Išvirta sriuba turi būti pusiau skysta. Nesuvirusios bulvės sutrinamos. Kad sriuba būtų vitaminingesnė, dėti tarkuotų morkų, burokėlių ar kopūstų, žalumynų.
Veislynuose, tarnybinių šunų specialiosiose mokyklose pašarai ruošiami mechanizuotai.
Šėrimo normos ir šėrimas
Suaugęs šuo šeriamas du kartus per dieną – ryte ir vakare (ne vėliau kaip valandą prieš dirbant ir ne anksčiau kaip pusę valandos po darbo). Kai kurie specialistai rekomenduoja šerti vieną kartą per parą – vakare. Rečiau šeriamas šuo labiau išalksta ir geriau ėda pašarą, be to, sotus lengviau pakelia nakties šaltį, ypač žiemą. Šunys greitai pripranta prie nusistovėjusio režimo ir keisti jį be reikalo netikslinga. Šunys šeriami iš trijų litrų talpos bakelio arba emaliuoto indo. Vienam kartui įpilama apie 3 litrai sriubos. Jei šeriama du kartus, maisto duodama mažiau. Prieš šeriant sriuba turi būti kambario temperatūros, 18-25° C. Šerti šalta sriuba nerekomenduojama. Ėdančio šuns nereikia trukdyti – šaukti, valyti, glostyti ir t.t. Du tris kartus per savaitę šuniui reikia duoti 100-150 gramų šviežios, mažais gabalais supjaustytos mėsos. Reikia pripratinti šunį prie komandos „Ėsk!“. Tai išgirdęs jis turi pradėti ėsti.
Šuns pašaro poreikis priklauso nuo jo amžiaus, temperatūros, darbo intensyvumo, metų laiko ir lyties. Žiemą šunį reikia šerti sočiau negu vasarą. Daugiau ėsti turi intensyviai dresuojami šunys, sukergtos ir laktuojančios kalės.
Remiantis teorinių apskaičiavimų ir praktinių stebėjimų rezultatais, nustatytos vidutinės tarnybinių šunų šėrimo normos. Pastaruoju metu laikomasi šių normų vienam suaugusiam vidutinio svorio šuniui, sveriančiam apie 30 kg, per parą: mėsos – 400 g, kruopų – 425 g, bulvių – 200 g, daržovių – 100 g, gyvulinių riebalų – 20 g, valgomosios druskos – 20 g.
Paįvairinti pašarus padės savaitinė pašarų paskirstymo lentelė:
| Produktų pavadinimai | Savaitės dienos | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | |
| Mėsa sriubai (g) | 400 | 250 | 400 | 400 | 400 | 250 | 400 |
| Šviežia žalia mėsa (g) | – | 150 | – | – | – | 150 | – |
| Avižinės kruopos (g) | 425 | – | 425 | 425 | 425 | 425 | – |
| Kvietinės kruopos (g) | – | 425 | – | – | – | – | 425 |
| Gyvuliniai riebalai (g) | 20 | 20 | 20 | 20 | 20 | 20 | 20 |
| Bulvės (g) | 200 | 200 | 150 | 200 | 200 | 150 | 200 |
| Kopūstai (g) | 50 | 50 | 100 | 50 | 50 | 100 | 50 |
| Morkos (g) | 50 | 50 | 50 | 50 | 50 | 50 | 50 |
| Valgomoji druska (g) | 20 | 20 | 20 | 20 | 20 | 20 | 50 |
Pastaba: vidutinės normos nustatomos atsižvelgiant į šuns laikymo sąlygas, darbinį apkrovimą bei jo individualias savybes.
Pagal 2 lentelę šeriami 30 kg sveriantys šunys. Dekoratyvinių šunų pašarų kiekis nustatomas taip: 30 kg reikia dalyti iš šunelio svorio ir išsiaiškinti, kiek kartų šunelis lengvesnis už pavyzdinį. Po to visus lentelės duomenis dalyti iš to skaičiaus ir sužinosime reikalingą produktų skaičių. Jei šuo sunkesnis nei 30 kg, produktų kiekis atitinkamai didinamas.
Šunys girdomi švariu vandeniu iš aliumininio ar emaliuoto indo. Laikant šunis kieme, ypač vasarą, vandens inde turi būti ištisą parą. Žiemą vietoj vandens dedama sniego. Jei arti nėra vandens telkinių, einant ilgesniam laikui dirbti su šunimi pasiimamas indas su vandeniu.
Šunis galima girdyti ir iš švarių vandens telkinių su lėkštais krantais, bet reikia įsitikinti, ar vanduo tinkamas vartoti.
Šuniukų, sukergtų ir laktuojančių kalių ir veislinių šunų šėrimo ypatybės
Laktuojančių kalių pašaro norma didinama atsižvelgiant į šuniukų skaičių.
Kai vadoje gimsta daug šuniukų, kai kurie jų būna silpnai išsivystę išsivystę. Jų ūgis ir svoris daug mažesni už normalų. Kalė gerai iššeria tik 6-7 šuniukus. Todėl laikyti daug šuniukų neverta. Silpnai išsivysčiusius, menkus šuniukus tikslinga vos gimusius sunaikinti. Žindomų šuniukų išsivystymas nustatomas pagal jų svorį. Mažylių svoris turi kasdien didėti. Gerai šeriami šuniukai auga stabiliai, o jei kalė neturi pakankamai pieno – badauja, menksta, net suserga. Kad kalė nesulystų, o šuniukai normaliai augtų, juos reikia papildomai šerti. Esant šešiems normaliai išsivysčiusiems šuniukams, tai daroma nuo dešimtos dienos. Silpniau augančius arba kai jų daugiau – papildomai šerti reikia pradėti anksčiau. Šuniukai šeriami šiltu karvės pienu, į kurį įdedama žalių kiaušinių (stiklinei skysčio vienas kiaušinio trynys, 2 šaukštai ramunėlių arbatos ir arbatinis šaukštelis medaus). Iš pradžių šuniukai girdomi per guminį čiulptuką, vėliau pratinami ėsti iš indelio. Nuo penkioliktos dienos į papildomą pašarą dedame truputį duonos ir žalio, neriebaus faršo (po 30 gramų vienam šuniukui per parą). Nuo 17-20 dienos vietoj faršo duodama smulkiai pjaustyta mėsa, skysta košė, virta mėsos buljone, sriuba, varškė, žuvies filė ir t.t. Keturiasdešimt penkių dienų stambių veislių šuniukai imami nuo motinos ir turi ėsti patys (dekoratyviniai – 45-60 dienų). Todėl paskutines 3-4 dienas kalė prie šuniukų prileidžiama tik nakčiai, o dieną šuniukai šeriami tuo ėdalu, kuriuo mis atimti nuo kalės. Negalima vienu metu atitraukti nuo kalės visų šuniukų, nes kalė gali susirgti tešmens uždegimu. Tai atlikti per savaitę.
Nuo kalės paimto šuniuko pašaruose turi būti visų organizmui reikalingų medžiagų, ypač baltymų, vitaminų, mineralinių druskų. Trūkstant šių medžiagų šuniukas lėčiau auga, nenormaliai vystosi. Pašaras turi būti kuo įvairesnis, be aštrių prieskonių, galinčių paveikti šuniuko uoslę: pipirų, cinamono, acto ir t.t. Virtas ėdalas turi būti nelabai skystas ir ne per tirštas. Jį reikia duoti 35-37° C. Negalima šuniukui duoti sušalusio pašaro šerti iš varinio ar cinkuoto indo. Mėnesio ar kiek vyresniam šuniukui netinka mėsos faršas, kurio jo skrandis ir žarnynas kaip reikiant nepasisavina. Negalima šuniukui duoti kiaulienos, avienos ir sūdytos mėsos. Jo organizmas gerai pasisavina žuvies filė, varškę, žalias tarkuotas morkas, saldų ir rūgštų pieną, žalius kiaušinius (vienas kiaušinis per 2 dienas), manų košę, stambiai maltą avižinę ir kvietinę košę. Be minėtų produktų, labai naudingi žuvų taukai. Juos reikia pradėti duoti po kelis lašus ir pamažu didinti normą iki 2-3 arbatinių šaukštelių per dieną. Esant skrandžio uždegimui, žuvies taukų neduodama. Naudingi A ir D vitaminų aliejiniai preparatai. Juos pradedama duoti po lašą, nuo šešių mėnesių – po 4-5 lašus. Kalcio glicerofosfatą duoti kasdien, iš pradžių 0,5-1 tabletę, vėliau daugiau. Taip pat kasdien duodama kalcio gliukonato, iš pradžių po 2 tabletes (trijų mėnesių šuniukui – 15-20 tablečių) per dieną. Galima duoti džiovintų, susmulkintų naminių vištų kiaušinio lukštų ir kaulamilčių.
Nuo dviejų mėnesių šuniukai gali sirgti maru. Tai labai pavojinga liga. Todėl nuo 2 iki 3 mėnesių ir nuo 6 iki 14 mėnesių patariama šuniukus skiepyti nuo šios ligos. Jei nėra galimybės paskiepyti, Peterburgo I.Pavlovo fiziologijos institutas rekomenduoja du kartus per savaitę duoti po 1 arbatinį šaukštelį vitaminizuotų džiovintų mielių, 0,2-0,5 gramo švarios medicininės sieros miltelių ir degtuko galvutės dydžio bičių pikio. Visas šis davinys sumaišomas su varške, paskaninamas žaliu kaišiniu, įdedama daržovių ir sušeriama alkanam šuniukui. Jei neės – sušerti per prievartą. Retkarčiais duodama rašomosios kreidos ir medžio anglių. Šuniukas mielai ės, jei jo organizmui trūksta šių medžiagų. 3-6 mėnesių šuniukai keičia dantis ir tuo laikotarpiu nerekomenduojama juos operuoti ar skiepyti.
Nereikia pamiršti anksčiau minėtų žalumynų: jaunų plikytų dilgėlių, šviežių burokų lapų, kopūstų, morkų ir t.t.
Kad būtų aiškiau, kaip šerti mažus ir jaunus stambių veislių šunis, pateikiame paros raciono ir pašaro kiekio lentelę (žr. 3 lentelę).
| Amžius mėnesiais | Mėsa arba žuvis | Kruopos | Daržovės, šakniavaisiai | Pienas | Gyvuliniai riebalai | Druska | Kaula-milčiai | Šėrimų skaičius per dieną |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1-2 | 200-300 | 200 | 100 | 500 | 10 | 10 | 10 | 6 |
| 2-3 | 250-375 | 250 | 150 | 500 | 10 | 10 | 10 | 5 |
| 3-4 | 300-450 | 300 | 200 | 500 | 15 | 10 | 10 | 4 |
| 4-6 | 350-525 | 400 | 300 | 500 | 20 | 15 | 10 | 4 |
| 6-8 | 375-560 | 450 | 350 | 300 | 20 | 15 | 15 | 3 |
Nepamirškime, kad augančio šuniuko šėrimui reikia skirti daugiau dėmesio negu suaugusio šuns. Ypač negalima pamiršti baltyminių produktų.
Vokiečių aviganio veislės šuniukams ir jauniems šunims reikia duoti lentelėje nurodytas minimalias mėsos ir žuvies normas. Šuniukams, aukštesniems kaip vidutinio ūgio, stambios veislės Vidurinės Azijos, Kaukazo aviganiui, Maskvos sarginiui normas reikia didinti.
Dekoratyvinių veislių šuniukus taip pat reikia šerti pagal normas, atitinkančias svorį ir amžiaus grupę.
Pašaro kiekis, kai minėjome, priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo amžiaus, apetito bei individualių savybių. Šuniukų augintojai mėgėjai pateikia tokias rekomendacijas. Vieno šėrimo maisto kiekis 1-2 mėnesių šuniukui – 1-2 stiklinės, 2-4 mėnesių – 2 stiklinės – 1 litras, 4-6 mėnesių – 1,5 litro, nuo 6 mėnesių iki 11 – 1,5-2,0 litrai. Šuniukas turi viską išėsti ir išlaižyti indą. Jei pašaro lieka – mažinti normą, o jei šuniukas viską suėda ir dar ilgai laižo indą arba ilgai neatsitraukia nuo jo – didinti. Indas su pašaro likučiais paimamas iki kito šėrimo. Negalima šerti iš rankų arba šaukštu, prie stalo, kai valgo žmonės, virtuvėje. Atliekas reikia sušerti tik atėjus šėrimo laikui ir tik iš šuniuko indelio. Niekada nereikia neėdamo pašaro keisti kitu ar duoti ko nors papildomai, nes šuniukas greit įpras ir lauks skanumynų. O nuo jų šuniukai atrodo prastai, kai kada visai sunyksta, praranda apetitą, nes juose nėra augančiam organizmui būtinų maisto medžiagų.
Kad šuniukas geriau ėstų, kai kurie šeimininkai stengiasi erzinti jį prie dubens, tardami komandą „Atiduok!“. To daryti negalima. Šuo turi ėsti ramiai, o šeimininkui ištarus komandą „Duok!“, atiduoti indelį su pašaru, netgi skaniausią kaulą.
Sukergtų kalių pagreitėja medžiagų apykaita, labai apkraunama kraujo apytaka. Todėl joms reikia daugiau kalcio ir fosforo. Pašaruose turi būti pakankamai vitaminų ir mineralinių druskų. Praėjus kelioms dienoms, o kai kada ir kelioms valandoms po šuniavimosi, kalę gali ištikti smarkūs traukuliai, kurie atsiranda dėl staigaus kalio ir fosforo sumažėjimo kraujyje. Tuo metu kalei reikia kuo skubiausiai suleisti kalcio chlorido, kalcio gliukonato ir natrio sulfato.
Pirmąsias šešias valandas po šuniavimosi kalės nemaitinamos. Vėliau galima duoti pieno ir buljono. Kitą dieną kalė dar šeriama dietiškai, vėliau pašaras turi būti geras (prie žalios mėsos pratinama pamažu). Šuniukus žindanti kalė turi gauti pakankamai maisto medžiagų, kad pati nesublogtų ir išaugintų pilnaverčius palikuonis, atitinkančius veislės standartą.
Visi veisimui atrinkti šunys turi būti globojami už tą darbą atsakingų klubo darbuotojų.