Akita-Inu yra japonų senųjų veislių atstovas. Daugelis mano, kad tie šunys pradžioje buvo naudojami stambių žvėrių, net tokių pavojingų, kaip meška, medžioklei. Tačiau egzistuoja nuomonė, kad veislė buvo išvesta kovoms. Šią nuomonę iš dalies patvirtina šios veislės šunų naudojimas medžioklėje. Jei vienu metu dalyvauja du vienos lyties šunys, tai jie parodo tokį agresyvumą, jog bendras darbas tampa neįmanomas. Prieš 70 metų Akita-Inu buvo labai reta veislė, todėl šios veislės šunų šeimininkus galima laikyti laimingaisiais.

Istorija

Šiuolaikinio akitos atsiradimo pradžią, ko gero, galima susieti su vieno Japonijos didiko, prieš kelis šimtmečius ištremto į Honsiu salą, projektu. Šios salos šiauriniame pakraštyje esančioje Akitos prefektūroje žiemos yra nuožmiai šaltos ir sniegingos. Naujai atvykęs ištremtasis valdovas savo didikams iškėlė uždavinį išvesti medžioklinį šunį, didelį ir stiprų, labai universalų, protingą ir atsparų, kuris galėtų ištverti šiame atšiauriame klimate. Šitaip atsirado akita.

Septynioliktojo ir aštuonioliktojo šimtmečių akita buvo vertinamas kaip meškų ir šernų medžiotojas. Didikai išvedė tokią šunų veislę, kurią galėjo laikyti ne tik turtingieji. Rūpinimąsi akita apgaubė didelėmis ceremonijomis. Aptarti šunims buvo sukurtas specialus žodynas, o kiekvienu šunimi rūpinosi labai įmantriu kostiumu pasidabinęs globėjas. 1908 m. Šunų kovos buvo uždraustos, kadangi pasikeitė visuomenės nuomonė. 1919 m. buvo patvirtintas įstatymas, pripažįstantis Akita-Inu nacionaliniu šalies turtu (nuosavybe). Nuo šio momento prasidėjo selekcinis darbas. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Amerikos kariškių, Japonijoje pamačiusių akitą ir juo susižavejusių, parsigabeno šiuos šunis su savimi, ir šitaip ši veislė paplito JAV. Nuo 1945 m. selekcininkai pradėjo dirbti, siekdami pašalinti iš šios veislės doginių veislių įtaką.

Charakterio savybės

Tai protingas, valingas šuo, kuris taip pat yra savarankiškas, užsispyręs ir stiprus. Jis agresyvus kitų šunų atžvilgiu, jei jaunystėje nėra išmokytas tolerancijos arba prastai kontroliuojamas suaugęs. Akita visą savo atsidavimą skiria šeimai ir saugo ją kaip įmanydamas. Tai ne kiekvienam skirtas šuo, tačiau patyrusio šeimininko, norinčio ir gebančio nuolatos jį dresuoti bei kontroliuoti, rankose akita gali tapti puikiu kompanionu. Šuo santūrus ir paklusnus.

Išvaizda

Akita-Inu – aukštas stambių kaulų, standaus sudėjimo, gerai subalansuoto kūno šuo. Pabrėžtini lyčių skirtumai. Šuns aukščio ties ketera ir liemens ilgio santykis 10:11. Kalės kiek ilgesnės už patinus.

Galva proporcinga liemeniui. Kakta be raukšlių, plati, tarpuakio vagelė ryški. Pakaktys ryškus. Stambūs skruostai. Nosies nugarėlė tiesi. Nosies veidrodėlis didelis, juodas. Baltos spalvos šunims gali būti rudas nosies veidrodėlis. Snukis ilgas, stiprus, plataus pagrindo, bukas, kūgiškas. Sąkanda žirkliška. Lūpos plonos, standžiai prigludusios. Akys palyginti nedidelės, trikampiškos. Ausų galiukai apvaloki. Ausys palyginti toli viena nuo kitos ir pasviros į priekį. Kaklas storas, raumeningas, proporcingas galvai, be nuokarų, Nugara tiesi, stipri. Juosmuo platus ir raumeningas. Krūtinės ląsta plati ir gili. Pilvas įtrauktas. Uodega stora, aukšto pagrindo, susisukusi spirale, virš nugaros. Ištiesinta uodega siekia kulnų sąnarius. Priekinių kojų mentės pasviros, stiprios, raumeningos. Dilbiai tiesūs, stambių kaulų. Alkūnės prigludusios prie liemens. Užpakalinės kojos tvirtos, raumeningos, sąnarių kampai apvaloki. Letenos storos, apvalokos, skliautiškos, pirštai suspausti. Judesiai lankstūs, galingi. Kailio dengiamasis plaukas tiesus, kietas, pasišiaušęs. Poplaukis tankus, standus ir minkštas. Dengiamasis plaukas ant keteros ir šlaunų ilgokas, ilgesnis nei ant kitų liemens vietų ir kojų. Plaukai ant uodegos ilgi ir tankūs. Patino ūgis ties ketera 67 cm, kalės – 61 cm. Svoris (masė) – 34-50 kg. Leistinas nukrypimas į abi puses – 3 cm.

Priežiūra

Akita turi reguliariai mankštintis – arba kasdien bėgiodamas saugiai aptvertoje teritorijoje, arba už pavadėlio vedžiojamas tolimus atstumus. Pakankamai mankštinamas ir dresuojamas, akita neturėtų šėlti namuose. Jo niekada nereikėtų versti gyventi pririštą ar aptvertą, nes šis šuo turi nuolatos bendrauti su savo šeimininkais, kad santykiai su jais būtų kuo geriausi. Kailį reikia kasdien šukuoti ir valyti.