Didelė dalis įvairių veislių šunų gyvena žmogaus bute kartu su šeimos nariais, kaip kompanijos šunys, kurie padeda vienišiems žmonėms nusiraminti, jauniems pamilti gyvūniją, išmokti rūpintis silpnesniu. Sunkiai surasime kaimo sodybą, kurios nesaugotų šuo.
Šuns prisijaukinimo procesas vyko gana lėtai. Vieni šunys saugojo bandą, kiti būstą, treti dalyvaudavo kautynėse. Per ilgus šimtmečius formavosi šunų charakterio, išvaizdos ir elgsenos ypatumai. Jau nuo 14 amžiaus Europoje buvo bandoma klasifikuoti šunis. Tuo metu šunų veislių buvo nedaug ir pusę jų sudarė medžiokliniai šunys.
Seniausioje išlikusioje kryžiuočių ordino Dusburgo kronikoje, aprašantieji 1190-1326 metų karus, teigiama, kad Lietuvoje, mirus kunigaikščiui ar kitam kilmingajam didikui buvo sudeginami jo plėšrieji paukščiai ir medžiokliniai šunys. Istoriniai šaltiniai teigia, kad medžioklės su šunimis jau buvo įprastas reiškinys Mindaugo valdymo laikotarpiu. Stiprėjant feodalizmui, populiarėjo medžioklinė šunininkystė. Kunigaikščiai ir didikai dvaruose turėjo šunynus, kuriuose laikė įvairių veislių šunis. Daug apie tai rašoma Lietuvos metrikoje ir Lietuvos statutuose.
Seniau, kol nebuvo šautuvų, arba jie buvo labai netobuli, medžiokliniai šunys privalėjo daug ką sugebėti. Vieni šunys surasdavo žvėrį, lojimu pranešdavo apie jį medžiotojams ir išvarydavo į pamiškę. Po to būdavo paleidžiami stipresni ir piktesni šunys. Jie žmonių raginami, turėjo įvaryti žvėris į tinklus ir čia įsipainiojusius pribaigti arba sulaikyti iki kol ateidavo medžiotojai. Šie šunys dažniausiai ir nulemdavo medžioklės sėkmę. Tokio tipo medžioklėse žūdavo daug šunų.
Paukštšuniams retai tekdavo grumtis su dideliais šunimis. Jie turėdavo surasti ir išsklaidyti paukščius, kad juos sugautų sakalai, arba nutilkti ir laukti, kol paukščius uždengs tinklu.
Literatūriniuose šaltiniuose rašoma, kad Lietuvoje augindavo daug vietinių skalikų veislės šunų. Jie būdavo maži, rudi, panašūs į lapes, gerai išvarydavo kiškius ir stirnas. Tačiau dauguma didikų šunis pirkdavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt. valstybėse.
Medžiokliniai šunys buvo labiau vertinami už karves ar arklius. Už gerą veislinę kalę kartais atiduodavo net visą dvarą.
Kartais dvarininkai net savo baudžiauninkus keisdavo į gerus šunis. Jogailos laikais už medžioklinio šuns užmušimą buvo skiriama tokia pat bausmė kaip ir už valstiečio nužudymą.
Dvaruose medžioklinius šunis prižiūrėjo ir mokė specialūs žmonės – šunininkai. Ši pareigybė minima jau nuo XIV amžiaus. Šunininkas turėjo ne tik parinkti šunis, bet ir žinoti jų ydas, jas pašalinti, skirti šunų balsus, iš lojimo atspėti, kokį žvėrį šuo persekioja, šerti bei gydyti šunis. Prie Didžiojo kunigaikščio dvaro buvo šunininkų taryba. Vieni jų mokė kurtus, kiti skalikus, treti prižiūrėjo šunis, ketvirti medžiojo.
XIX amžiuje labai išpopuliarėjo skalikai. Kai kurie dvarininkai jų laikydavo net po keliasdešimt. Kad vilkai jų nesudraskytų, šunų kaklai būdavo apjuosiami diržais su aštriais vinimis. Jie buvo greiti, gerai varinėjo kiškius, lapes.
Maždaug tuo pačiu metu iš Didžiosios Britanijos buvo atvežta skalikų, kurie labiau tiko stambiems kanopiniams medžioti.
XX amžiaus pradžioje skalikų turėjo ne tik dvarininkai, bet ir daugelis kaimo medžiotojų, miškininkų.
1899 m. Panevėžyje surengtoje žemės ūkio parodoje demonstruota keliolika šunų iš Taujėnų dvaro.
Nepriklausomoje Lietuvoje daugelis medžioklinių šunų vis dar buvo skalikai. Nuo 1933 metų leista tik kartą per savaitę ir ne visuose valstybiniuose miškuose medžioti su skalikais. Buvo manoma, kad skalikai gali kenkti stirnoms.
Mažėjant Lietuvoje miškų ir didėjant dirbamos žemės plotams, susidarė sąlygos medžioti su nutilkstančiais paukštšuniais. Tačiau Lietuvoje grynakraujų medžioklinių šunų buvo nedaug. Niekas jų ir neregistravo. Grynaveislis šuo labai brangiai kainavo. Policijos reikmėms užsienyje buvo perkami dobermanai, Erdelio terjerai, rotveileriai, vokiečių aviganiai ir kitų veislių šunys.
Medžioklinė šunininkystė Lietuvoje buvo atkurta 1960-1965 m. Trakų rajone Jovariškių medžioklinių šunų veislyne pradėta auginti daug įvairių veislių medžioklinių šunų. Per 1963-65 m. medžiotojams parduoti 135 šuniukai. Iš medžioklinių šunų populiariausi buvo skalikai. 1963 m. Lietuvoje buvo 645 lietuvių skalikai.
1966 m. Vilniuje įvyko respublikinė medžioklinių šunų paroda, kurioje dalyvavo 114 įvairių veislių šunų. Tik trečdalis medžioklinių šunų turėjo kilmės dokumentus. 1974 m. rekonstruotas ir išplėstas medžioklinių šunų veislynas Jovariškėse. Buvo atvežta iš Rusijos Vakarų Sibiro laikų ir kitų veislių medžioklinių šunų.
1975 m. prie medžiotojų ir žvejų draugijos buvo įkurta kinologų komisija ir ateina pirmieji paukštšunių lauko bandymai su kurapkomis. 1976 m. daugelyje draugijos skyrių buvo įsteigtos Medžioklinės šunininkystės sekcijos, pradėtos rašyti veislių kilmės knygos, vykti medžioklinių šunų lauko bandymai, rengiamos respublikinės parodos, kuriose buvo vertinamas ne tik šunų eksterjeras, bet ir kilmė, medžioklės savybės bei palikuonys.
Su šunimis pradėjus medžioti šernus ir briedžius, ėmė daugėti laikų ir mažėti skalikų. Nuo 1977 metų buvo neberegistruojami šunys be kilmės dokumentų, todėl jų labai sumažėjo. Nykstant lietuvių skalikams buvo sukurta šios veislės atkūrimo komisija, kuriai vadovavo Vytautas Klovas. Buvo paruoštas pirmasis šios veislės standartas. Panevėžyje, Šiauliuose, Širvintose, Kaišiadoryse buvo įrengti voljerai, kuriuose šunys mokomi medžioti šernus. 1980 m. įrengtas 24 ha ploto Jovariškių voljeras (1989 m. tokių voljerų Lietuvoje buvo 22). 1980 m. Vilniuje įvyko I Pabaltijo kinologų pasitarimas, kuriame dalyvavo lietuvių, latvių, estų ir Kaliningrado kinologai, medžiotojai. Buvo paruoštos naujos lauko bandymų taisyklės, įrengti nauji urvai šunims bandyti ir kraujo pėdsakų trasos. Nuo 1981 m. vyksta respublikinės šerninių ir urvinių šunų varžybos, lietuvių skalikų parodos.
Nors pagal tarptautinę kinologų federaciją (FCI) visos šunų veislės suskirstytos į 10 grupių, tačiau Lietuvoje iki 1992 metų, kol nebuvo įkurta Lietuvos kinologų draugija (LKD), suvienijusi visą Lietuvos kinologiją, visi šunys buvo skirstomi į tarnybinius, dekoratyvinius ir medžioklinius ir veikė tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubai bei medžioklinės šunininkystės klubai.
1965 m. pirmieji tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubai buvo įkurti Vilniuje ir Kaune, vėliau Klaipėdoje ir Panevėžyje. Iki 1987 metų Vilniaus tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubas turėjo respublikinio klubo statusą, buvo atsakingas už Lietuvos sportinę veiklą su šunimis. Kasmet privalėjo organizuoti respublikos čempionatus su tarnybiniais šunimis pagal trikovės programą, vėliau pagal penkiakovės programą. Į trikovę įėjo 100 m bėgimas su šunimi, kliūčių ruožas ir „nusikaltėlio“ sulaikymas bei šaudymas iš pneumatinio šautuvo. Į penkiakovę įėjo: 100 m bėgimas laisvu stiliumi, šaudymas iš mažakalibrio šautuvo 10 šūvių šaudykloje. 1000 m krosas su šunimi ir po kroso „nusikaltėlio“ sulaikymas ir penktoji rungtis 400 m kliūčių ruožas su 8 kliūtimis. Vienas kliūtis turėjo įveikti tiktai šuo, kitas ir šuo ir šeimininkas. Tai buvo labai įdomus sportas, sulaukdavęs daug žiūrovų.
1987 metais už gerus sportinius pasiekimus ir gerus darbo rodiklius Kauno tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubui buvo suteiktas respublikinio klubo statusas.
Po dviejų metų 1989 m. birželio 23 d. buvo įkurta Lietuvos kinologų sąjunga. Tuo pačiu metu įsikūrė Lietuvos kinologų mėgėjų sąjunga. Pradėjus domėtis tarptautinės kinologų federacijos (FCI) veikla ir norint tapti jos nariu reikėjo įkurti vieningą organizaciją, kuri sujungtų visus Lietuvos klubus į vieną sistemą. Todėl 1992 metų balandžio 25 d. buvo įkurta Lietuvos kinologų draugija (LKD). Po dviejų metų buvo įkurta LKD teisėjų kolegija.
1987 metais Šviesos leidykla išleido labai reikalingą knygą „Tarnybinė šunininkystė“. Joje buvo aprašytos populiariausių šunų veislės, daug reikalingų patarimų pradedančiajam šunų mylėtojui, plačiai išdėstyti bendri dresavimo pagrindai. Per trumpą laiką buvo parduotas 30 tūkstančių tiražas. 1991 metais Šviesos leidykla išleido trigubai didesnės apimties, 50 tūkstančių tiražu, knygą „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“. Šioje knygoje be aukščiau minėtų temų išdėstyti šunų veisimo pagrindai, šunų ligos ir pirmosios pagalbos suteikimas, anatomija ir fiziologija, eksterjeras ir konstrukcija ir specialusis dresavimas. 1992 metais Horizonto leidykla išleido knygą rusų kalba apie tarnybinę ir dekoratyvinę šunininkystę 30 tūkstančių tiražu. Kadangi buvo spausdinama Maskvoje, tai į Lietuvą pateko tik keletas egzempliorių. Todėl labai trūko literatūros apie šunis, Čia mums į talką atėjo Mokslo ir enciklopedijų leidykla, kuri 1995 m. išleido enciklopedijos „Šunys“ I dalį, o 1996 m. enciklopedijos „Šunys“ II dalį.
Mokslas apie šunis vadinamas kinologija (kynos – šuo, logos – mokslas). Šis mokslas nagrinėja šunų kilmę, veisles, jų anatomiją, fiziologiją, auginimą, šėrimą, dresavimą, parodų organizavimą ir t.t.
Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas
Darbų apie šunis, jų veisles, laikymą, mokymą jau buvo senovės Graikijoje ir Italijoje. Kinologija kaip mokslas susiformavo XIX a. II pusėje. Daugelyje šalių veikia kinologų draugijos, priklausančios Tarptautinei kinologų federacijai (FCI). FCI patvirtino daugiau kaip 400 šunų veislių. Visos veislės suskirstytos į 10 grupių. Į kiekvieną grupę įeinantys šunys turi savo standarto numerį ir valstybės, kurioje išrasta veislė, pavadinimas.
Šunys auginami visose šalyse. Tuo daugiausia rūpinasi kinologijos klubai. Kiekvienos šalies kinologijai vadovauja Centrinė kinologų draugija, vienijanti visas kinologų organizacijas. Ji tvarko vieningą veislinę šunų kilmės knygą, išduoda šuniukams kilmės korteles, organizuoja respublikos čempionatus ir tarptautines parodas, ruošia teisėjus ekspertus ir šunų dresavimo teisėjus, ruošia metinį visų klubų parodų tvarkaraštį, leidžia laikraščius ir žurnalus kinologijos tematika ir t.t.
Visų Europos šalių kinologijos koordinuoja Tarptautinė kinologų federacija (FCI). Į ją priimamos kiekvienos šalies vadovaujančios organizacijos. FCI įkurta 1911 metais. Jos būstinė Belgijoje (Thuine). Iki 1994 metų ją sudarė 69 valstybės. Nuo 1995 m. gegužės mėn. ji labai išsiplėtė. Kartu su LKD buvo priimta dar naujų narių pagal sutartį keturiems metams. Jeigu naujų šalių kinologų vadovaujančios organizacijos įvykdys visus keliamus reikalavimus taps tikraisiais nariais. Kitoms teks pratęsti sutartį arba atsisveikinti su FCI. FCI tvirtina naujus bei papildo jau priimtus veislių standartus, kurie privalomi tarptautinėse parodose.
Be FCI pasaulyje yra dar daug tarptautinių kinologų organizacijų. FCI (Federation Cynologique Internationale) yra didžiausia pasaulyje kinologų organizacija, burianti Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos kinologų organizacijas. Jos nariu gali būti tik viena, pati didžiausia šalies kinologų organizacija, vienijanti visas šalies kinologų organizacijas.
AKC – Amerikos kinologų klubas (United Kennel Club) – jungia JAV kinologų organizacijas.
KCGB – Didžiosios Britanijos kinologų klubas (Kennel Club of Great Britain) – jungia Didžiosios Britanijos kinologų klubus.
CKC – Kanados kinologų klubas (Canadian Kennel Club) – buria Kanados kinologų klubus.