Medžioklinių šunų veislė. Šios veislės šunys – vieni žinomiausių skalikų. Tai labai sena veislė. Manoma, kad biglis turi nemaža ir terjerų kraujo. Biglių būriai, lydimi pėsčių ir raitų medžiotojų, nuo seno varinėjo kiškius. Su jais taip pat buvo medžiojami triušiai, lapės, Sudane ir Palestinoje – šernai, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse – elniai, JAV – paukščiai. Nors biglis pasižymi nepriklausomu charakteriu ir išsiblaškęs gali kaži kur nuklysti, daug kas laiko jį namuose, nes viską atperka jo meilumas ir neagresyvumas. Ši rami veislė žavi savo elegantišku ir harmoningu balsu. Šuns dydis ir išvaizda įvairiose šalyse gan skirtinga. Kai kurie šunų klubai šią problemą bando išspręsti pripažindami skirtingas biglio atmainas pagal dydį. Kadaise Didžiojoje Britanijoje raiti medžiotojai mažus biglius gabendavosi balnakrepšiuose.

Istorija

Kurtai tikriausiai buvo pirmieji šunys, medžioję kartu su žmogumi, o tokie haundai kaip biglis arba fokshaundas, be abejonės, buvo tarp ankstyvųjų šios veislės rūšių. Talboto kurtai, kuriuos iš Europos į Britaniją vienuoliktajame amžiuje atgabeno Vilhelmas Užkariautojas, buvo Pietų (Anglijos) kurto, iš kurio kilo biglis/fokshaundas, protėviai.

Netgi dar anksčiau, kaip teigia istorikai, graikai, o vėliau romėnai laikė būrius kurtų, kurie buvo fokshaundų ir biglių pirmtakai. Dideli kurtų būriai egzistavo Britanijoje dar prieš romėnų laikus; Velso keltai laikė vidutinio dydžio baltus kurtus, kuriems, kaip buvo teigiama, tais laikais nebuvo lygių. Karalius Henrikas VII ir jo duktė Elizabeta I, kurie labai žavėjosi kurtais, laikė medžioklinių biglių bandas. Dėl septynioliktajame ir aštuonioliktajame amžiuje išnykusių miškų Anglijos kaimo vietovėse atsirado daugiau atvirų plotų, tinkamų jodinėti arkliais, ir nors stirnų populiacija sumažėjo, nes joms nebebuvo kur slėptis, liko daug medžiojamų lapių ir zuikių. Atėjus devynioliktajam amžiui, veisėsi kelių dydžių bigliai, tarp jų ir vos 9 colių (22,5 cm) ūgio. Šie „kišeniniai bigliai“ tapo labai populiarūs netgi tarp karališkosios šeimos narių. Pradedant 1880-aisiais, bigliai buvo importuojami į JAV ir ilgainiui išsivystė į mums dabar pažįstamus didesnius kurtus, JAV auginami parodoms bigliai gerokai patobulėjo dėl suderintų pastangų išvesti gražų, sveiką šių dienų šunį. Anglijoje biglių augintojų klubas šios veislės standartą parengė 1895 metais. Veislės pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio beugler – bliauti, rėkti.

Šiuolaikiniai medžiokliniai bigliai tebėra puikūs, laimingi medžiotojai. Ši veislė nėra agresyvi; šunys gana maži, kad su jais būtų lengva keliauti, ir gana dideli, kad užimtų vietą ant sofos. Biglis yra švarus mažas šuo, labai reaguojantis į teisingą ir nuoseklų dresavimą.

Charakterio savybės

Šios veislės šunys labai judrūs, nuovokūs, geraširdžiai. Tiek medžioklėje, tiek namuose ar svečiuose jie visur jaučiasi laimingi, labai mėgsta bendrauti su vaikais. Gerai sugyvena ir su kitais naminiais gyvūnais ir gyvuliais. Šie šuneliai gerai sutaria ir su šeimos nariais, yra jų numylėtiniai. Gyvendami bute, jie turėtų pabėgioti lauke ar miške. Priešingu atveju, jei nėra tokios galimybės, jie, mažai judėdami, nutunka. Šunelio trūkumu laikomas labai skardus, melodingas, panašus į varpelio skambėjimą lojimas. Paprastai butuose gyvenantys bigliai neloja be reikalo, jų balsą galima išgirsti tik medžioklėje, kai persekioja žvėris. Kaip ir dauguma kitų skalikų, mėgsta klaidžioti po apylinkes.

Išvaizda

Spalva kaip ir daugelio skalikų, išskyrus rausvai rudą. Dažniausiai būna juodmargiai su įrudžiu. Trumpaplaukių biglių plaukai glotnūs, vidutinio ilgumo, šiurkščiaplaukių – labai tankūs ir stori.

Biglio veislės šuo nedidelis, kresnas. Galva gana ilga, nedidelė kakta išgaubta, platoka, pakaušio gumburas šiek tiek atsikišęs. Pakaktys ryškus, snukis smailus, lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas, platus. Akys tamsiai rudos ar rudos, įdubusios, žvilgsnis ramus. Ausys ilgos, kabančios, apaugusios trumpais plaukais, prigludusios prie skruostų. Kaklas vidutinio ilgumo, su nedidelėmis klostėmis pagurklyje. Liemuo trumpas, krūtinė žemiau alkūnių. Juosmuo tvirtas, tiesus. Priekinės kojos iš užpakalio atrodo lygiagrečios, dilbiai tvirti. Užpakalinės kojos iš priekio tiesios ir lygiagrečios, šlaunys raumeningos. Letenos apskritos, sugniaužtos storomis pagalvėlėmis, trumpais nagais. Uodega vidutinio ilgio, kardo formos. Uodegos galiukas baltas.

Priežiūra

Trumpas ir nelaidus vandeniui biglio kailis nereikalauja specialios priežiūros. Net purvinam šuniui grįžus iš pasivaikščiojimo galima leisti jam į guolį. Jis pats išsivalys. Kailį kiekvieną dieną rekomenduojama šukuoti ir valyti šepečiu.