Kategorijos
Veislių aprašymai

Kurtsharas

Kursharas yra medžioklinis šuo. Naudojamas paukščių medžioklei. Šiuo metu tai dažniau šeimos numylėtiniai.

Šunų veislės pagal FCI klasifikaciją

Nors šiandieninius vokiečių paukštšunius sudaro skirtingos įvairios kilmės šunų veislių grupės, visi jie atsirado XIX a. antroje pusėje, kai Vokietijoje suintensyvėjo veisimo darbai. Vietinius šunis kryžmindami su prancūzų ir britų paukštšuniais, vokiečių medžiotojai ir veisėjai sukūrė tris skirtingas atmainas: šiurkščiaplaukius (dratharai), ilgaplaukius (langharai) ir trumpaplaukius (kurtsharai) paukštšunius. Kurtsharų pasitaiko bailių, kai kurie kenčia nuo širdies priepolių. Tačiau šios veislės šunys gyvena ilgiau nei dauguma panašaus dydžio veislių šunų ir būna mieli šeimos numylėtiniai.

Istorija

Iki XIX a. vokiečių paukštšuniai buvo sunkūs, ramūs ir lėti. Šiuos šunis (išlenktomis nugaromis ir panašiomis į triušio letenomis) sukryžminus su lengvesniais anglų pointeriais atsirado grakštūs, atletiški, atliepūs šiandieniniais kurtsharai. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje jie išpopuliarėjo dalyvaudami savaitgalio medžioklėse, o Šiaurės Amerikoje – lauko varžybose. Šiandien šios veislės šunys labiausiai paplitę Europoje.

Charakterio savybės

Šios veislės šunys tinkami medžioti laukuose, turi jautrią uoslę, puikiai ieško vandens paukščių, seka kraujo pėdsaku. Kurtsharas labai ištikimas šeimininkui, lengvai dresuojamas, gerai paklūsta komandoms, tinkamas laikyti bute. Temperamentingas, energingas, nepasižymintis nervingumu. Judesiai lengvi, grakštūs.

Išvaizda

Kurtsharo veislės šuo proporcingas, harmoningo kūno sudėjimo, stamantrios, tvirtos konstitucijos. Patino aukštis ties ketera 62-65 cm, kalės 58-63 cm. Galva standi, nesunki, ilgoka, pleišto formos, proporcinga liemeniui. Kaukolės smegeninė dalis neplati, truputį iškiloka, kaktos viduryje negili vagelė. Pakaušio gumburas neryškus. Antakių lankai gerai matomi, bet neiškilūs. Pakaktys neryškus, nuolaidokas. Snukis ilgokas, siaurokas, kalės smailesnis nei patino. Nosies nugarėlė kumpoka (tiesi nėra pageidautina). Lūpos prigludusios prie žandikaulio, viršutinė truputį dengia apatinę. Lūpų kampučiuose nedidelė klostė. Nosies veidrodėlis platus, kailio spalvos, šnervės platokos, judrios. Akys vidutinio dydžio, ovalios įkypos, neįdubusios ir neišverstos, tamsiai rudos. Jauno šunelio akys gali būti geltonos. Dantys balti, tvirti, tankiai suaugę, sankanda žirkliška. Ausys išaugusios aukštai, kabančios, siekia lūpų kampučius, ties pagrindu plačios, tolygiai siaurėjančios, apvaliais galais, vidutinio storumo. Kaklas vidutinio ilgumo, maždaug lygus galvos ilgiui, ovalus, kiek lenkta viršutine dalimi, raumeningas, standus. Krūtinė vidutinio platumo, ovali, apačia siekia alkūnes. Šonkauliai išlinkę. Ketera ryški. Nugara tvirta, tiesi, plati, raumeninga, tolygiai pereinanti į kiek iškilų, trumpą, platų, raumeningą juosmenį. Pilvas truputį įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir lygiagrečios, stamantrios ir raumeningos. Mentės ilgos ir įstrižos. Plaštakos kiek pasvirusios. Užpakalinės kojos tiesios, lygiagrečios, stamantrios ir raumeningos, kiek pasvirusios atgal, su ryškiais sąnarių kampais. Šlaunys ir blauzdos ilgos, kulno sąnariai tvirti, standūs. Uodega išaugusi aukštai, ties pagrindu stora, trumpinama. Sunerimęs šuo uodegą laiko horizontaliai arba šiek tiek aukščiau nugaros. Kai ieško paukščio ar žvėries, nuolat vizgina. Plaukai trumpi, tiesūs, šiurkštūs, tankūs, blizgantys. Kojų plaukai šiurkštesni ir trumpesni negu liemens. Oda vidutinio storumo, elastinga, be klosčių.

Priežiūra

Kadangi kailis trumpas, jį prižiūrėti nėra sunku. Kasdien reikia tik pašukuoti ir pavalyti šepečiu.