Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Airių volfhaundas

Airių volfhaundas

Šiuos didingus šunis, senovėje keltų imtus į vilkų medžiokles, Airijon tikriausiai atgabeno romėnai. XIX a. antroje pusėje veislė buvo sėkmingai atkurta panaudojant šunis, artimus senajam volfhaundui. Prieraišus ir ištikimas šiandieninis volfhaundas – nuostabus namų šuo ir puikus sargas, tačiau dėl savo stambumo ir didelės erdvės poreikio jis nėra tinkamas laikyti mieste.

Istorija

Ši kilminga veislė, Airijoje atsirado jau beveik prieš 2000 metų. Maždaug 170 metais prieš Kristų romėnų konsulas Kvintas Aurelijus rašė apie septynis airių greihaundus, kuriuos jis gavo dovanų. Romai padarė įspūdį šie milžiniški šunys, gebantys ir kovoti, ir medžioti. Keltai vertino airių kurtus už jų narsą medžiojant didelius žvėris, kurių vis dar buvo gausu Airijos miškuose. Airijoje išnykus dideliems žvėrims ir dėl dažno kurtų eksporto ši veislė vos neišnyko. Jau 1652 metais Airijos parlamentas patvirtino dekretą, draudžiantį išvežti iš šalies šios veislės šunis, tačiau XVIII a. pabaigoje veislė buvo beveik išnykusi. Devynioliktojo šimtmečio viduryje šią veislę atkūrė britų armijos kapitonas Džordžas Greihemas; tada ir buvo sukurtas airių volfhaundo standartas.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Airija;
    Kilmės laikas:
    senovė/XIX a.;
    Buvo:
    vilkų medžioklis;
    Dabar:
    namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    11 metų;
    Kiti vardai:
    Irish Wolfhound, airių vilkogaudis;
    Masė:
    40–55 kg;
    Ūgis:
    71-90 cm.
  • Privalumai

    • Paprastai draugiškas vaikams;
    • Prisitaikęs prie šalto klimato;
    • Gerai sugyvena su kitais šunimis;
    • Geras sarginis šuo.
  • Trūkumai

    • Netinka gyventi mieste.

Charakterio savybės

Airių volfhaundas išlieka aukščiausia šunų veislė, o dėl savo šiurkštaus kailio, pasišiaušusių antakių bei barzdos yra labai įspūdingas. Šuo laimingiausias, būdamas su savo šeimos nariais, nors prieš įsigyjant airių volfhaundą reikėtų rimtai pasvarstyti, nes šis šuo yra labai didelis.

Airių volfhaundas – švelnus ir mielas gigantas, kuris įniršta tik tada, kai jį užpuola. Jis protingas, labai atsidavęs savo šeimininkui ir supykdyti jį nėra lengva. Bet šis šuo labai savarankiškas ir nepriklausomas, todėl nuo mažens turi jausti tvirtą, bet švelnią šeimininko ranką.

Išvaizda

Tai šiurkščiaplaukis kurtas, vienas didžiausių pasaulio šunų, labai stiprus, raumeningas. Jis mažesnis už vokiečių dogą, bet didesnis už škotų dirhaundą. Kailis būna pilkas, rausvai rudas, juodas, baltas, širmas, palvas, tigriškas.

Šios veislės patino ūgis ties ketera ne mažesnis kaip 79 cm, kalės – 71 cm. Patino svoris 54 kg, kalės – 40,5 kg. Galvos smegeninė dalis ilga, neplati, tarpuakyje nedidelė įduba. Snukis ilgas, smailokas, beveik tokio pat ilgio kaip kakta, sąkanda žirkliška (galima ir repliška). Pakaktys ryškus. Kakta ir snukis beveik lygiagretūs. Akys vidutinio didumo, apvalios, tamsios, žvelgia gyvai, protingai. Ausys nedidelės, raukšlėtos, prigludusios prie galvos, jų pagrindas aukščiau akių.

Kaklas stiprus, be nuokarų, ties galva plonesnis, krūtinės link storėja. Sprandas truputį riestas. Krūtinė plati, ovališka, gili, apačia žemiau alkūnių. Ketera ryški, nugara ilga, raumeninga, juosmuo tvirtas, iškilokas, strėnos apvalokos, raumeningos. Uodega ilga, stora ir apžėlusi, šiek tiek riestu galu, ištiesta siekia kulnų sąnarius. Pilvas ir slėpsnos įtrauktos. Priekinės kojos tvirtos, tiesios ir lygiagrečios. Plaštakos, žiūrint iš šono, atrodo pasviros. Letenos apvalokos, pirštai suspausti, skliautiški. Nagai tvirti ir lenkti. Užpakalinių kojų šlaunys plačios, raumeningos. Blauzdos ilgos ir tvirtos. Užpakalinės kojos tiesios ir lygiagrečios, letenos apvalesnės nei priekinių kojų.

Įprastinis aliūras – lengva risčia. Plaukai šiurkštūs, ypač antakių ir barzdos.

Priežiūra

Bute laikyti šios veislės šunis labai sudėtinga, nes jiems reikia daug vietos ir jie turi labai daug judėti. Jis privalo kasdien mankštintis, taip pat vaikščioti su pavadėliu ilgus atstumus ir reguliariai šėlti bei bėgioti erdvioje aptvertoje teritorijoje. Kailį reikia kasdien šukuoti šukomis ir šepečiu. Nukarusias plaukų sruogas nuo ausų, kaklo ir papilvės geriausia išpešioti nykščio ir rodomojo piršto pagalba. Šio šuns kailį prižiūrėti nėra sudėtinga.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“