LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Alpių spanielis

2011-12-08
Autorė Monika Čekytė

Veislės istorikai, tiriantys Senbernarų ir Klamberio spanielių kilmę atsiduria keistoje situacijoje. Pasirodo, jog abi šios veislės kilusios iš šuns, pavadinto Alpių spanieliu.

Alpių spanielis

Alpių spanielis buvo didelės veislės šuo, aprašyta, jog jo ūgis siekė dvi pėdas (apytiksliai 61 cm) ties ketera ir šešias pėdas (apytiksliai 1,83 m) nuo nosies iki uodegos. Šie šunys buvo inteligentiški ir turėjo gražų garbanotą kailį. Alpių vienuolynų kanauninkai šiuos šunis laikė tam, kad jie padėtų surasti po stiprių sniego audrų nukentėjusius žmones. Ieškoti dingusių keliautojų šunys buvo išsiunčiami poromis ir buvo išmokyti, jog juos radę jie sugrįžtų pas kanauninkus ir nuvestų gelbėtojus atgal prie nelaimėlių. Alpių spanieliai taip pat buvo laikomi kaip sarginiai šunys saugojantys avis ir galvijus kalnuotuose regionuose.

Vienas iš žymesnių Alpių spanielių buvo Baris (angl. Barry). Jis gyveno kaip šuo-gelbėtojas slaugos ligoninėje. Įžymioji istorija teigia, jog Baris išgelbėjo 40 gyvybių kalnuose, ir mirė gelbėdamas 41-ąją, tačiau iš tikrųjų Baris „išėjo į pensiją“, kai jam buvo 12 metų ir buvo išsiųstas likusį gyvenimą ramiai nugyventi Berne. Būdamas 14 metų jis numirė, o jo iškamša (tiesa, jai buvo padaryta keletas pakeitimų, siekiant išgauti tobulą tos veislės pavyzdį) buvo išsaugota Gamtos istorijos muziejuje Berne (angl. Natural History Museum) ir buvo eksponuojama 1815-1816 metais. Dar vėliau Bario iškamša vėl buvo šiek tiek pakeista tam, kad būtų panašesnė į tuomet populiarius Senbernarus.

Dėl apgaulingų klimato sąlygų, kuriose buvo naudojami Alpių spanieliai, keletas vieno paskui kitą sekusių įvykių, kalbama, buvo lemtingi šios veislės šunų išnykimui, taigi kanauninkai buvo priversti šią veislę kryžminti su kitomis.

Palikuonys

Tikėtina, jog Senbernarų protėviai buvo Alpių spanieliai sukryžminti su Zenenhundo tipo šunimis. Tačiau reikia nepamiršti, jog tik du Zenenhundų tipo šunys yra labai dideli (Berno ir Didysis Šveicarų). Entelbucho ir Apencelio zenenhundai yra mažesni. Taigi galima manyti, jog vienuoliai sukryžmino spanielio tipo šunis su šiais universaliais fermų šunimis. Spanielio tipo šunys yra lengvai dresuojami, kaip ir Zenenhundų tipo. Vienuoliai norėjo šuns, kuris turėtų spanielio gebėjimą uosti kvapą, tačiau taip pat norėjo šuns, kuris galėtų pakelti atšiaurų Alpių klimatą. Štai kodėl šunų iš St. Bernard Pass kaukolės, kurios yra laikomos Gamtos istorijos muziejuje Berne, varijuoja tarp spanielio ir mastifo tipų.

Taip atrodė šunys 1848 metais

Taip atrodė šunys 1848 metais.

Taigi, kaip veislė tapo dideliu mastifu, kurį žinome dabar? Reikia nepamiršti, jog Šveicarai nekeitė šuns išvaizdos pagal skonį. Juos domino tik geros darbinės jo savybės. 1830 metais vienuoliai pradėjo veisti savo šunis su Niūfaundlendais, kurie buvo kryžminami su mastifo tipo šunimis ir šunimis, kurie turėjo medžioklinių šunų kraujo (Šv. Jono vandens šuo). Šios veislės augintiniai buvo dažnai sutinkami Europoje XIX amžiuje, ir, juos veisiant, buvo mėginama labiau susitelkti ties jų mastifo, o ne vandens šuns protėviais. Taip pat, ir Senbernarai ilgai netrukus visiškai prarado spanielių bruožus.

Sakoma, jog kryžminimas su Niūfaundlendais atkūrė ilgo plauko geną Senbernarams/Alpių spanieliams. Ilgaplaukiai šunys buvo atiduodami, nes smarkus apaugimas menkino jų darbines savybes sniege.

Šią veislę labai pamėgo Britai, o netrukus – ir visas pasaulis. Kadangi šie šunys daugiau nebebuvo panašūs į spanielius, juos pradėta vadinti Senbernarais. Jie buvo vertinami dėl sumanumo ir švelnaus temperamento, taip pat greitai tapo žinomi dėl savo didelio dydžio. Ilgai netrukus, ši veislė tapo viena iš didžiausių pasaulyje ir labai skyrėsi nuo savo protėvių.

Nors ir nėra įrodymų, jog Šveicarai Alpių spanielius naudojo kaip medžioklinius šunis, faktas, jog jo protėviai buvo ir spanielio tipo šunys reiškia, jog jie galėjo būti naudojami kaip varomieji šunys.

Klamberio spanielis

Klamberio spanielis

Klamberio spanielis.

Pora Klamberio spanielų iš Stonehenge

Pora Klamberio spanielų iš Stonehenge, 1858 m. Atkreipkite dėmesį į tai, jog šunys atrodo lyg turėtų spanielių ir senbernarų bruožų.

Spėjama, jog Klamberiai turi Alpių spanielių kraujo. Manoma, jog Klamberių spanielius išvedė prancūzų didikas Duc de Noailles. Vykstant DPR (Didžiajai Prancūzijos revoliucijai), šunys buvo išsiųsti į Angliją siekiant apsaugoti juos nuo pavojų. Duc de Noailles mirė 1794 metais, o dauguma jo šeimos narių buvo giljotinuoti. Keista, jog jis išsaugojo šunis, tačiau nepajėgė apsaugoti šeimos. Šunys atiteko Newcastle hercogui, kuris juos laikė Klamberio parke Notingamšyre. Kai Klamberio spanieliai atvyko į Angliją, jie buvo kryžminti su kitais spanieliais siekiant juos padaryti varomaisiais šunimis. Tobulinant šią veislę ji buvo kryžminama su Basetais tam, kad taptų trumpakoje (dauguma spanielių D. Britanijoje XIX a. viduryje buvo išveisti trumpomis kojomis). Tačiau manoma, jog tam nebūtinai reikėjo pridėti basetų kraujo, trumpų kojų bruožą ji lengvai galėjo įgauti besivystydama ir per vėlesnius kryžminimus su kitomis trumpakojėmis spanielių atmainomis.

Klamberiai ir Senbernarai dabar yra labai skirtingos veislės , tačiau jie kilę iš to paties protėvio, kuris turėjo abiejų: ir mastifo, ir spanielio bruožų. Šuo, kuris tapo šiandieniniu Senbernaru buvo smarkiai pakreiptas link mastifo tipo protėvių palikimo, kol pradėjo prarasti savo spanieliškumą, o Klamberio spanielis atrodo, lyg turėtų panašių į senbernarą bruožų.