Australų aviganiai, praktiškai nežinomi už Jungtinių Amerikos Valstijų ribų, dabar darosi vis populiaresni, nes yra klusnaus, atliepaus būdo ir dailios išvaizdos. Iš pradžių šios veislės šunys buvo veisiami avims ganyti nepastovaus klimato Kalifornijos žemėse, bet jie puikiai tinka ir gyvenimui šeimoje bei tarnybinio šuns darbui, ypač paieškai ir gelbėjimui. Australų aviganio būdas panašus į auksaspalvio ir Labradoro retriverių. Šuo meilus ir žaismingas, bet neprarandantis pagrindinio darbinio inkstinkto. Kol kas jis dar netapo dekoratyviniu gražuoliu, nors kai kurie veisėjai jau siekia sumažinti jo ūgį. Šis šuo gali saugoti bet ką – galvijus, avis, arklius, kitus šunis ir netgi vaikų grupes. Australų aviganis yra protingas, jį labai lengva dresuoti, jis yra itin budrus ir aktyvus.

Istorija

Australų aviganis tikriausiai atsirado Baskų regiono, esančio Pirėnų kalnuose tarp Ispanijos ir Prancūzijos, didelėse avių fermose. Kai Australijoje buvo pradėtos auginti avys, jų augintojai kartu su šunimis klajodavo su avių bandomis; o kai šie šunys buvo atvežti į JAV vakarinę dalį, juos imta vadinti Australijos aviganiais, nurodant iš kur jie kilo. Į JAV atvežti Pirėnų aviganiai kryžminosi su įvairaus tipo koliais (borderkolis, smitfildkolis, ir kt. škotų aviganių), ir šio kryžminimosi pasekmė – Australų aviganis. 1957 buvo įkurtas Amerikos Australų aviganių klubas, tačiau į parodas klubo nariai savo šunelių nevedė manydami, kad ateityje jie gali gali prarasti savo darbines savybes. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta Australų kalnų ir lygumų aviganių asociacija, o 1966 m. Kalifornijoje buvo įkurta Tarptautinė Australų aviganių asociacija. Nors JAV ši šunų veislė buvo gerokai patobulinta, apie ją palyginti nedaug žinota (išskyrus avių fermas) iki pat dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžios, kai visuomenė pradėjo domėtis viskuo, kas atsirado JAV Vakaruose, įskaitant ir rodeo, kur Australų aviganis demonstruodavo savo gebėjimus tvarkyti bandą ir rodydavo triukus. 1977 m. Amerikos Australų aviganių klubas parengė ir patvirtino šios veislės šuns standartą, kuris ir šiandien galioja. FCI veislė užregistruota tik 1996 metais.

Charakterio savybės

Tai įprastas darbinis šuo Amerikos fermose ir rančose. Nors šuo neišsiskiria savo ūgiu, tačiau jis geba valdyti dideles avių bandas ir raguočių kaimenes, stengdamasis nepaklusniems gyvuliams įkąsti į užpakalinę koją. Šunelis – puikus šeimininko „kompanionas“, mėgsta vykdyti jo komandas. Jis labai protingas ir dėmesingas, turi savybę atspėti ganomos bandos veiksmus. Šuo ramus, neagresyvus pašaliniam žmogui, nebent pirmomis pažinties akimirkomis.

Išvaizda

Ši veislė turi ir savo miniatiūrinius antrininkus – šiaurės Amerikos aviganius. Šunelis labai lankstus, judrus su gerai išvystytu raumenynu, bet nesunkus, proporcingo kūno. Plaukų danga vidutinio ilgio, šiurkštoka. Gimsta su trumpa uodega arba ji trumpinama.

Nosies veidrodėlis ir lūpos, jeigu šuo juodas ar melsvai marmuriškas, juodi. Jeigu šuo juodai marmuriškas, tai nosies veidrodėlis ir lūpos gali būti su rožinėmis dėmelėmis. Dėmelės turi būti vienodos. Šuns akys gali būti rudos, mėlynos, geltonos. Akys migdolų formos. Melsvo ar juodo marmuro spalvos šunų akys gali būti su juodu apvadėliu. Rausvo ar rudo marmuro spalvos šunys turi turėti rudą akių apvadėlį. Akių žvilgsnis turi reikšti nekantrumą ir pasirengimą atlikti šeimininko komandas. Sujaudinto šuns ausys būna pakeltos ir nukreiptos į priekį arba truputį į šoną. Dantys turi būti 42, stambūs, balti. Uodega tiesi, natūraliai trumpa, ne ilgesnė kaip 10 cm. Letenos ovalios, kompaktiškos, su stipriais skliautiniais pirštais ir plastiškomis, gerai prigludusiomis pagalvėlėmis.

Užpakalinės kojos stiprios ir raumeningos. Judesiai laisvi ir natūralūs. Dengiamasis plaukas vidutinio ilgio, tiesus, truputį banguotas. Poplaukis tankus, galintis apsaugoti šunį nuo nepalankaus klimato. Šunys būna melsvai marmuriški, rausvi ir rudi, taip pat visų minėtų atspalvių derinių su baltomis ir rudomis dėmėmis. Balta apykaklė neturi siekti keteros. Melsvai marmuriška spalva šuniui senstant tamsėja. Patinų išvaizda skiriasi nuo kalių, tačiau patinai neturi atrodyti šiurkštoki.

Priežiūra

Šuns kailis yra švelnus ir nesivelia. Jį reikia bent kartą per savaitę šukuoti šukomis ir valyti šepečiu.