LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Išrankus šuo

2012-06-12
Straipsnį paruošė www.vetvila.lt

Nors kaip itin išrankios ėdikės garsėja subtiliosios katės, vis dažniau šunų savininkai taip pat skundžiasi, kad jų augintiniai neėda.

Šuns maistas

Dažniausiai šuneliai būna tiesiog išrankūs (na kur nebūsi išrankus, jei atsisakius sauso ėdalo iš paskos sekioja visa šeima ir šaukšteliu siūlo įvairiausius skanėstus). Mažų veislių šunys, palyginus su dideliais, dažniau turi ėdrumo problemų. Rečiau augintiniai maisto atsisako dėl ligos.

Jei šuo sauso pašaro suėda mažiau, negu nurodyta ant pakuotės, tačiau neatrodo prastai ir sveria tiek, kiek jam priklauso, nebūtina nerimauti – dalis sveikų šunų įveikia tik 60–70 proc. nurodytos orientacinės normos. Suaugusiam šuniui nėra pavojinga ir vieną-dvi dienas pabadauti. Tačiau jei augintinis visai atsisako ėdalo ilgesnį laiką, reikėtų kažko imtis. Kai skrandis ilgai būna tuščias, jo gleivinė dirginama, tai sukelia diskomfortą, skausmus, pykinimą ar net vėmimą šviesiai geltonu skysčiu. Be to, visiškai atsisakius ėdalo, kraujyje mažėja cukraus kiekis, kas gali iššaukti hipoglikemiją (ypač mažų veislių atstovams), pasireikšiančią galvos svaigimu, mieguistumu ir silpnumu.

Kodėl šuo neėda?...

Sumažėjęs apetitas gali rodyti ligą – navikus, infekcijas, inkstų nepakankamumą, kepenų veiklos sutrikimus, dantų ligas ir pan. Kartais gyvūnas apetitą gali prarasti jį paskiepijus.

Pasikeitusi aplinka taip pat gali lemti apetito sumažėjimą. Gal neseniai pakeitėte būstą ar keliaujate su augintiniu? Dėl pokyčių gyvūnas patiria stresą ir gali nebenorėti ėsti. Kai kurie šunys ėsti atsisako nerimą keliančioje aplinkoje (pvz., į namus sugužėjus balsingiems svečiams) ar dėl itin subtilių priežasčių, tokių kaip nepatogus ar nešvarus dubenėlis.

Kai kurie šunys tiesiog išlepinti, jie mielai sutinka pakentėti ir neėsti savo ėdalo, jei žino, kad galės gauti ką nors skanesnio. Kartais šuo suėda normalų paros davinį – jis tiesiog "apgauna" šeimininkus, prašydamas maisto nuo stalo ar vogdamas jį iš šiukšlių dėžės. Jam skirtas ėdalas tada atrodo neskanus, o savininkai jaučia stresą, taigi nuolat duoda ką nors „iš šono“. Būtinai reikia griežtai ir atvirai įvertinti savo elgesį, taip pat pasikalbėti su šeimos nariais, kurie slapta gali galėti „vargšo šunelio“ ir maitinti jį patiekalais nuo žmogiško stalo.

Kaip elgtis, jei šuo atsisako ėdalo

Jei šuo vemia ir/arba viduriuoja, praranda svorį, yra apatiškas, jam pasireiškia dar kokie nors galimi ligos požymiai – būtinai apsilankykite pas veterinarą. Ypač svarbu greitai reaguoti, jei apetitą prarado paprastai ėdrus šuo arba jei toks elgesys pasireiškia šuniui ar senam šuniui. Jei reikalas rimtas, veterinaras gyvūnui sudarys specialų mitybos planą. Tokiu atveju specialius ėdalus gali tekti paskaninti, o kartais šunį maitinti per prievartą ar net į skrandį vedus maitinimo vamzdelį.

Įvertinkite, ar ėdalas, kuriuo maitinate augintinį, kokybiškas, praturtintas sveikais, lengvai virškinamais gyvūninės kilmės baltymais, o ne pigiais užpildais. Jei gyvūnas linkęs suėsti nedaug, rinkitės aktyviems, sportuojantiems šunims skirtus pašarus – jie būna kaloringesni (reikia mažesnio kiekio), riebesni (vadinasi, skanesni). Yra pasirenkančių būdą augintinius šerti natūraliai – RAW ar BARF, tačiau šiais variantais reikia nemažai pasidomėti, kad nebūtų pridaryta klaidų. Dažnai paprasčiausias košes verdantys asmenys būna įsitikinę, kad tai RAW – ir klysta.

Daugelis veterinarijos gydytojų šunį pataria šerti tik vienos rūšies ėdalu. Dažnai keičiant pašarus, šuo gali tapti išrankesnis – jei žinos, kad gali sulaukti skanesnio ėdalo, jo ir lauks.

Kovodami su neėdrumu, rečiau duokite skanėstų, nešerkite maistu nuo stalo – jeigu šuo žinos, kad yra galimybė gauti kažko skanesnio, sutiks palaukti, kad gautų tą išsvajotąjį kotletuką ar sausainį.

Augintinį šerkite reguliariai, o prieš šėrimą jį pavedžiokite. Jei šuo ėdalo nesuėda, po 10–15 min. ar net anksčiau dubenėlį paimkite ir paslėpkite iki sekančio ėdimo (jis turėtų būti po 10-12 val., jei tai šuniukas – po 4–8 val.). Taip pat maitinimo metu galima įdėti mažesnį pašaro kiekį ir, jei šuo jį suėda, po truputį jį didinti. Šitaip gali pavykti atrasti „aukso viduriuką“ – būtent Jūsų šuniui tinkantį ėdalo kiekį, kurį jis suėda visą.

Ėdalo davinį šuniui galima sušerti žaidimo/dresūros metu arba skaninti. Dabar yra nemažas pasirinkimas pašarus paskaninančių priedų (pvz., subproduktų miltų) bei specialių pašarų, skirtų išrankiems augintiniams. Kartais padeda ir paprasčiausias sauso ėdalo pamirkymas vandenyje ar jo sumaišymas su konservais. Kai kas ėdalą truputėlį pašildo, kad jis taptų aromatingesnis.

Šuo nėra žmogus, jis nepuola ėsti vien todėl, kad jam skanu. Dažniausiai šuo neėda tada, kai yra nealkanas. Išrankumas labai retai būna įgimtas – dažniausiai jis įgyjamas. Kadangi šį bruožą išugdo gyvūno savininkas, jis pats turi jį ir išguiti. Tik patys galite pasirinkti, ar tarnausite savo augintiniui, ar bandysite kovoti su neėdrumo problema.