LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Kai šunų kinkiniai buvo ne pramoga, o gyvenimo būtinybė

2010-03-04
Autorius Audrius Sriubas

Vitalis Staugaitis, kajūras – vienas iš nedaugelio lietuvių, kuriam šunų kinkiniai buvo kasdienybė ir pagrindinė susisiekimo priemonė. 1941 metais, kartu su pirmaisiais tremtiniais, keturiolikos metų amžiaus su mama ir dviem broliais, ne savo noru atsidūrė prie Laptevų jūros Lenos deltoje ir ten praleido aštuoniolika metų.

Vitalis Staugaitis

– Jums teko išgyventi tai, ką šiuolaikiniam žmogui suvokti sunku. Jums teko „savo kailiu“ patirti atšiaurią Laptevų jūros ir Lenos žiočių realybę. Kokį vaidmenį tose atšiauriose sąlygose atliko šuo?

Šunys buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Su jais tekdavo keliauti iki 200 kilometrų atstumus. Kartais ir daugiau. Šunys labai nuovokūs gyvūnai ir dažnai susiorientuoja kur žmogui tai padaryti neįmanoma. Jei nežinai tiksliai kelio, pasikliauk jais, tikrai pristatys, kur reikia. Kai prasidėdavo pūgos, matomumas siekdavo 4 – 5 metrus. Kartais ir priekinių šunų nesimatydavo. Kartą, užklupus pūgai, vos nepražiopsojome gyvenvietės. Pataikėme beveik į patį 40 metrų tarpo tarp dviejų jurtų vidurį ir nei vienos nepastebėjome. Jeigu ne šunys tikrai būtume pravažiavę pro šalį. Bevažiuojant, be jokios komandos, visai nelauktai šunys staiga pasuko į šalį. Mes nespėjome net atsikvošėti, kai narta sustojo prie jurtos.

Šunys gelbėdavo ir kitais atvejais. Kelionės metu, užklupus pūgai judėti toliau neįmanoma. Tada narta verčiama ant šono (pavasarį narta neverčiama ant šono, o paliekama stovėti, kad vėjas nedžiovintų pavažų ir apkasama sniegu) ir pavėjinėje pusėje iškasama duobė. Bet kur duobės neiškasi, lygi vieta netinka. Reikai rasti šlaitą. Nartoje visuomet būna į brezentą panaši medžiaga - čiumas. Jo vienas galas rišamas prie nartos, likęs tvirtinamas ant padaryto karkaso virš duobės. Daroma anga išlipimui. Labai svarbu šią angą kontroliuoti, kad neužpustytų ir neliktum giliai po sniegu. Šioje duobėje tenka pūgą pralaukti. Lauke dažnai tvyro 40 – 50 laipsnių šaltis. Šunys paimami kartu į duobę. Savo alsavimu jie pakelia temperatūrą. Duobėje temperatūra nenukrenta žemiau 10 – 15 laipsnių šalčio. Jei šalta kojoms, šunį pasiguldai ant kojų (šuo labai uoliai klauso, ko šeimininkas prašo) ir jas sušildo. Tačiau čia yra ir pavojus: jei pernelyg sušildo kojas, sudrėksta avalynė. Tada ją išdžiovinti beveik neįmanoma. Žinoma, nebūdavo labai smagu duobėje, visko ten pasitaikydavo: ir kvapų, ir viso kito – vis tik, su gyvūnais teko kartu būti. Reikia paminėti, kad lietuvis Stankevičius su Smelcovu yra sumušęs buvimo duobėje rekordą. Per didžiulę pūgą joje jie praleido net 13 parų!

Atsitinka bėdų ir šunims. Ilgiau pagulėjus ant sniego, jie atšyla, susidaro ledas ir prišąla šuns kailis. Tenka imti peilį ir prišąlusį kailį atskirti peiliu. Apipjauni suledėjusį sniegą, tarp pirštinių patrini ir nutrupa ledas nuo kailio.

– Kokie dar gyvūnai buvo naudojami kaip transporto priemonė?

Jakutija buvo skirstoma pagal tautybę ir transporto priemonę. Tikras jakutas važiuoja arkliais, tungusas važiuoja elniais, evenkas važiuoja šunimis. Šunys visiškai netinka ten, kur miškas. Miške purus ir gilus sniegas. Tokiame miške žmogus su 30 cm pločio ir 1,5 metro ilgio slidėmis grimzta iki 20 – 30 centimetrų. Šunims tokiame sniege sunku judėti. Todėl miškuose transportui naudojami elniai. Šunys naudojami ten, kur sniegas suplūktas vėjo. Jo paviršius būna tvirtas kaip kelias. Prie Lenos žiočių yra tundra, miškų visai nėra ir transportui būdavo naudojami tik šunys ir arkliai.

Su arkliais būdavo keliaujama tik trumpais atstumais – iki 10 kilometrų. Dažniausiai arkliai būdavo naudojami išvežioti gyvenvietėse vandenį ir malkas iš tundros parvežti. Visada į kelionę būdavo važiuojama dviem arkliais: vienas tempdavo, kitas iš paskos bėgdavo palaidas. Jei reikėdavo važiuoti didesnius atstumus, tai kas 30 kilometrų būdavo arklių keitimo stotys. Ten arklius, kuriais atvažiuodavai, palikdavai, o naujus pasikinkydavai.

Įprastai su šunimis per dieną nuvažiuodavome iki 60 kilometrų. Tada sustodavome nakvoti. Vidutinis kinkinio greitis siekdavo iki 10 km/val. Jei reikėdavo nuvažiuoti 140 kilometrų, tai pirmą dieną nuvažiuodavome 80 kilometrų, o sekančią 60 kilometrų. Kas 20 kilometrų sustodavome pailsėti, šunys atlikdavo gamtinius reikalus. Kada šuo bėgdamas tuštinasi labai svarbu išlaviruoti nartą taip, kad neužvažiuoti ant išmatų. Išmatos prilimpa prie pavažų ir narta blogai slysta. Todėl pertraukos labai svarbios.

– Gal galite apibūdinti kokios oro sąlygos tame krašte, kaip atrodo tundra?

Žmonės juokaudami sakydavo, kad Šiaurėje žiema trunka dvylika mėnesių, likęs laikas – vasara. Vasaros vidurys yra tuomet, kai upė nesukaustyta ledo. Ledonešis trukdavo paprastai nuo birželio penktos iki penkioliktos dienos, o ižas prasidėdavo nuo rugsėjo pabaigos ir trukdavo iki spalio vidurio. Temperatūra vasaros metu svyruodavo nuo dviejų iki dešimties laipsnių šilumos (Lietuvoje ji tokia būdavo kovo pabaigoje – balandžio pradžioje). Žiemai atėjus dažnai siautėdavo pūgos. Šiaurėje jos vadinamos purgomis (užpoliarėje niekada nesninga ramiai, be vėjo). Vėjo greitis kartais siekdavo net šimtą keturiasdešimt kilometrų per valandą. Šunys gūždavosi, spausdavosi į krūvą, stoviniuodavo, gulinėdavo, krapštinėdavo letenomis nuo akių sniegą ir varovui nebelikdavo nieko kito, kaip tik pačiam imti už pakinktų ir juos vesti. Tačiau taip toli nenueisi, gal kelis kilometrus, ne daugiau. O jei dar, neduokdie, nuo kelio nuklysi – negyvai sušalsi. Kartą su arkliais teko keliauti 180 kilometrų atstumą spaudžiant daugiau kaip 50 laipsnių šalčiui. Su šunimis važiuojant žemiausia temperatūra yra buvusi 48 laipsniai šalčio.

Apranga taip pat turėjo būti labai šilta. Ant kojų būdavo vilnonės kojinės, ant jų elninės kojinės ir veltiniai. Pirštinės taip pat būdavo kelios: pirmiausia užsimaudavome pirštuotas pirštines, ant jų avies kailio pirštines ir galiausiai šuns kailio pirštines. Pastarosios būdavo sujungtos virvute. Virvutė būdavo permesta per kaklą, kad vėjas nenuneštų.

Žemėlapis

Tremties kelias. Apskritimu apvesta vieta, kurioje gyveno ir šunų kinkiniais važinėjo Vitalis Staugaitis.

Mus supo tundra. Tai didžiuliai plotai nusėti kalvų, ežerų ir gausybė upių bei upelių. Ežerai gali būti labai maži – kambario dydžio. Gylis kartais žmogui siekia tik iki kelių. Po to būtinai kalva ir kitas ežeras, - didesnis ar mažesnis, gilesnios ar seklesnis. Jokios augmenijos, tik samana ir viksva. Prie upių ir upelių kitaip. Iš aukštupio ateina šiek tiek šiltesnis vanduo ir jis nežymiai pakeičia prie upės klimatą.Vasarą prie upių užauga maždaug sprindžio dydžio tam kraštui būdingos išvaizdos karkliukai.

Gyvūnija menka. Galima sutikti baltųjų lapių. Prie upių veisiasi lamingai – pelės, kuriomis dažniausiai maitinasi lapės. Vasarą peri gausybė vandens paukčių: žąsų, ančių, juodųjų gagų, kirų, gulbių ir kt.

– Dabar šunų kinkinius matome sporto varžybose. Kaip atrodė šunų kinkiniai prie Laptevų jūros?
Šunų kinkinys šiaurėje

Šunų kinkinys šiaurėje.

Šunų kinkinį sudaro prie vienos virvės - potoko, ant kilpučių iš abiejų pusių poromis pririšti šunys ir vienas vedlys priekyje. Vedlys – pagrindinis maršruto vykdytojas ir viso kinkinio vadas. Nuo jo orientacijos, elgsenos, gyvybingumo didele dalimi priklausė kelionės sėkmė. Jis turi beatodairiškai paklusti savo šeimininkui ir vykdyti jo komandas. Geras vedlys niekada nenukryps nuo kelio pamatęs paukštį ar kokį žvėrelį. Jis visuomet jaučia atsakomybę už jam patikėtą užduotį. Sustojus pailsėti, kajūras visada prieina pirmiausia prie vedlio, jį paglosto, pagiria, jam ir gardesnį kąsnelį pakiša. Kartais už vedlio kinkomas dar vienas šuo – pavedlys. Tai – kandidatas į vedlius, būsimasis kinkinio vadas. Dažnai kinkinį sudaro 6 – 8 šunys. Tačiau, jei reikia vežti sunkesnį krovinį, jų kinkoma daugiau, kartais net iki dvidešimties. Vieną kartą teko vežti pirmąjį partijos sekretorių. Turėjau tik aštuonis šunis, bet vietos valdžia greitai surado dar šešis ir kinkinyje turėjau 14 šunų. Dar turėjau šunį – Piratą. Jis svėrė 43 kilogramus, stambiomis letenomis, ilgu liemeniu, rudas, panašus į tigrą. Jis buvo toks stiprus, kad du kilometrus iki tinklų mane lengvai tempdavo vienas.

Šunų kinkinys valdomas tik komandomis žodžiu: (čia) – pirmyn, (taj) – stok. Paliepus pasukti dešinėn (toch) ar kairėn (tadach), truputį pakeičia kryptį, o pakartojus dar sykį (toch, toch) – daro staigų posūkį. Sušunki "Ūūūū..." ar sušvilpi – šunys bėga ristele. Sušunki "Siu siu siu..." - šunys pasileidžia šuoliais.

– Kaip atrodė šunų tempiamos rogės (narta)?
Vitalis Staugaitis prie savo rankomis padarytos nartos

V. Staugaitis (dešinėje) prie savo rankomis pagamintos nartos ir padovanotos Rumšiškių liaudies buities muziejui.

Narta Šiaurėje - didelis turtas, ir duoną su ja užsidirbti lengviau negu su tinklais. Tarp kitko, mano brolis Romas buvo pirmas lietuvis, kuris ją įsigijo ir, sudaręs sutartį su paštu, vežiojo šunų kinkinių paštą. Narta turi būti pagaminta taip, kad turėtų lankstumą visomis kryptimis. Todėl jose nėra „kietų“ sujungimų. Detalės, iš kurių susidaro narta būdavo kūginės formos. O, kad sujungimai laikytųsi naudojamos virvutės, kurios ir laiko vieną detalę su kita. Tada, atsitrenkus į kliūtį, narta gerai amortizuoja ir nelūžta. Priekyje daromas specialus lankas - kabarganas. Jei narta atsitrenkia, pavyzdžiui, į kelmą, kabargano dėka jis nuslysta nuo kelmo į šoną ir narta lieka nepažeista. Kuo narta ilgesnė, tuo geriau. Puiku, jei pavyksta rasti medžiagos penkių metrų ilgio nartai pagaminti. Tokia narta mažai reaguoja į kelio nelygumus ir šunims lengva ją tempti. Nartai gaminti tinka tik beržas. Jis lankstus ir patvarus. Ruošiant pavažas, medieną merkdavome į eketę ir dvi savaites laikydavome, kad išmirktų. Po to ištraukdavome ir priekį lenkdavome. Sausas medis nartai netinka - jis blogai slysta ir negalima jo išlenkti. Lenkimui buvo naudojama speciali forma - mialka. Išlenkus, kartu su mialka pavaža išnešama į šaltį ir ten sušąla. Kad geriau slystų pavažas šaltyje užpildavome karštu vandeniu. Taip kartodavome, kol susidarydavo 1,5 - 2 milimetrų ledo sluoksnis. Taip paruoštos pavažos labai lengvai, beveik be trinties, slysdavo sniego paviršiumi. Užvažiavus ant ledo pavažos ledininis paviršius dažnai būdavo pažeidžiamas. Tam po kailiniais vežiodavomės guminę pūslę su karštu vandeniu. Sustoji, nartą apverti, peiliu pavažos paviršių palygini, vėl užpili karštu vandeniu, pirštine ar kailio gabaliuku perbrauki ir narta paruošta.

Pavasarį, atidrėkus sniegui, pavažas apkaldavome cinkuota skarda. Nuo drėgno sniego pasišiaušdavo pavažos medinis paviršius ir narta blogai slysdavo. Šaltyje metalas netikdavo, kadangi jis apsitraukdavo šerkšnu ir susidarydavo papildoma trintis. Nartą būdavo sunkiau traukti.

Kaip atrodo originali narta galima pamatyti Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse prie tremtinių jurtos. Vienintelę Lietuvoje esu padaręs savo rankomis ir padovanojęs muziejui.

– Kokie šunys buvo naudojami šunų kinkiniuose? Kokios veislės?
Vitalis Staugaitis su savo šunimis

Vitalis Staugaitis prie savo šunų kinkinio Lenos deltoje.

Dabar naudojamų kinkiniams šunų veislių nebuvo. Ten buvo vietiniai šunys. Labiausiai buvo vertinami šunys ilgomis kojomis ir ilgu liemeniu. Tokie šunys darydavo platų žingsnį ir, bėgdami risčia, pasiekdavo didelį greitį. Kinkiniams netinka šunys ilgu plauku. Bėgdami tokie šunys perkaista. Tada jie pradeda save reguliuoti - liežuvio šilumai išgarinti jau neužtenka ir pradeda mažinti tempą. Kartą kinkinyje turėjau tokį šunį - Džiurbarsą. Buvo galingas šuo, puikiai traukė. Kartą, važiuojant, pastebėjau, kad jo virvė jau neįsitempusi, bėga šalia jos. Reiškia pavargo, jau netempia. Po kiek laiko pradėjo griūti. Teko sustabdyti kinkinį ir pasiimti į nartą. Vietoj tempimo šuns jis tapo keleiviu.

Lietuviai pirmieji Lenos deltoje pradėjo kryptingą kinkinių šunų veisimą. Iki to laiko jakutai šunis paleisdavo ir jie poruodavosi natūraliai. Vienas lietuvių važiuodamas savo kinkiniu priešais sutiko kitą kinkinį. Iš karto jam į akis krito viena kinkinio kalė – buvo tvirta, aukšta, ilgu liemeniu. Pasiūlė jakutui mainyti jo kalę į vieną savo šunų. Po ilgų derybų sutarė. Pradėjus kalei rujoti nubėgo pas kitą jakutą ir paprašė dienai paskolinti savo išsirinktą geriausią patiną, kitą dieną dar pas kitą. Taip kalė (jos vardas buvo Niučia) atsivedė puikius šuniukus. Po metų važiuoja pasikinkęs juos į kinkinį ir sutinka tą patį jakutą. Tas iš karto pastebi puikius šunis ir sušunka: - „Uksieee! (Lietuviškai tai reikštų - „Oho“) Otkuda takoi choroschyi sobaka („Iš kur tokie geri šunys“ – netaisyklinga rusų kalba)“. - „Tai tavo Niučios vaikai“ - atsakė.

Giliai įstrigo į atmintį ,koks stiprus kalės motinystės jausmas. Mūsų Mirta atsivedė šuniukų. Po dviejų mėnesių, kai šuniukai jau paaugo, mano brolis pasikinkė Mirtą į kinkinį ir išvažiavo su paštu į kitą miestą esantį už 120 kilometrų. Atvykęs vakare, iškinkė šunis ir paliko iki ryto. Ryte ateina – nėra Mirtos. O aš ryte girdžiu - kažkas draskosi už durų. Pradarau duris – Mirta įbėga. Galima įsivaizduoti: per 40 laipsnių šaltį, per naktį, nepaklydusi, per tundrą parbėgo pas savo šuniukus!

Šunys visada lydi kajūrą, kur jis beeitų. Mano brolis Romas draugavo su Aldona, kuri gyveno atokiau nuo mūsų. Eini pro jos namą ir matai: jei šunys yra – Romas pas Aldoną!

– Kas yra kajūras?

Kajūras (evenkų kalba) – tai šunų varovas, kuris, pasikinkęs į nartą šunis, važinėja po reikiamas vietas. Dirbti kajūru ne kiekvienas gali – tam reikia ypatingų sugebėjimų. Visų pirma, jis turi prisijaukinti savo šunis, mokėti pasiūti jiems pakinktus, pasigaminti nartą. Kajūrui reikia gerai pažinoti rūsčią Šiaurės gamtą, krašto vietoves. Važinėti po Lenos deltą yra labai sudėtinga, ypač žiemos metu, kai visos salos atrodo panašios: ta pati iš vienos pusės gali būti stačiakrantė, iš kitos lėkšta, ir dėl to atskirti vieną nuo kitos yra labai sunku. Pratakos irgi niekuo nesiskiria, nebent tik savo pločiu. Orientuotis kelyje kajūrui būdavo sunku dar ir todėl, kad jis neturėdavo žemėlapių ir kompaso. Tolimus, apie 100 – 150 kilometrų nuotolius jis įveikdavo pasikliaudamas vien savo intuicija ir akimis. Kajūras dažniausiai orientuodavosi pagal vėjo įrėžių sniege kryptį. Šie įrėžiai susidarydavo nuo stipraus vėjo ir atrodė kaip arimai. Mes juos vadindavome vargonais, kadangi savo nevienodu ilgiu ir struktūra jie panašėjo į vargonų vamzdžius. Iš lietuvių tremtinių jakutai išmoko orientuotis pagal Šiaurės žvaigždę (iki tol jie nežinojo, kad tokia yra). Kelionės metu jis atidžiai turėjo sekti kelią, dažnai pasitikrinti buvimo vietą: atsikasdavo sniegą ir žinodavo, kad, jei po juo ledas, vadinasi – prataka, jei jegelis (tundros samanos) – tundra arba smiltynai. Pavojingiausia keliauti kajūrui būdavo netikėtai užklupus pūgai. Ne vieną užklojo ji amžiams sniegu. Nesuspėjęs vakare pasiekti gyvenvietės ar kokio medžiotojo namelio, jis turėjo sumaniai pasirinkti tundroje nakvynės vietą.

– Ar buvo šunys naudojami medžioklei? Ar buvo naudojami tie patys kinkinių šunys? Kokius žvėris medžiodavo?

Šiaurėje su šunimis nemedžiodavo. Tundroje nebuvo ką medžioti. Visi vertėsi žvejyba, nors žuvies taip pat nebuvo daug. Vietiniai šiek tiek medžiojo paukščius. Medžioklės vykdavo pietinėje Jakutijoje kur buvo miškų. Medžioklei dažniausiai buvo naudojamos laikos. Jos tam puikiai tinka: turi gerą uoslę, klausą. Pabėga, sustoja, pasukioja galvą, uostinėja, stačiomis ausimis bando sugaudyti garsus. Labai populiari buvo voverių medžioklė. Šuns uždavinys buvo surasti voverę. Nubėga šuo prie kurio nors medžio ir pradeda loti. Žiūrėk – voverė prisispaudusi medyje tupi. Dažniausiai medžiotojai naudojo mažo kalibro šautuvus. Nušovus voverę, šuo ir atnešdavo ją.

– Ar šunims buvo naudojama kokia nors apranga ar letenų apsauga? Kas gydydavo šunis susirgus?

Šunims apavas labiausiai buvo reikalingas pavasarį. Tada ledo paviršius suaižėja ir darosi aštrus, kadangi dieną šyla, o naktį šąla. Be apavo toks ledas greitai pažeisdavo letenas ir jos pradėdavo kraujuoti. Šunims iš brezentinės medžiagos būdavo siuvami batai.

Veterinarijos gydytojų nebūdavo. Šunis gydydavo, kiek sugebėdavo, pats kajūras.

– Kur šunys buvo laikomi?

Šunys buvo laikomi tik lauke. Išimtis – atsivedusi šuniukų kalė. Ji būdavo priimama su šuniukais į vidų. Atvažiavus su kinkiniu, narta būdavo apverčiama ant šono, priekyje kinkinio įkalamas stabdys, prie jo tvirtinama ir ištempiama virvė - patokas. Šunys nakčiai pasilikdavo prie jos. Per didelius šalčius šunims pirmiausia pradėdavo šalti snukis, kadangi čia trumpiausi plaukai. Kad apsisaugoti, šunys snukį kišdavo po užpakaline letena. Kartais po šunimi atšildavo sniegas ir kailis prišąldavo. Tada, kaip jau minėjau anksčiau, tekdavo atskirti kailį peiliu.

– Kuo šunys buvo šeriami?

Kadangi pagrindinis verslas prie Laptevų jūros buvo žvejyba dažniausiai šunys buvo šeriami žuvimi. Tai labai naudingas maistas ir šunys jį labai mėgdavo. Taip pat buvo naudojama ruonių mėsa, iš miltų virdavome košes. Maistą pildavome į du didelius metalinius indus – tazus. Šunys labai intensyviai ėsdavo. Lenktyniaudavo vienas su kitu. Šunys buvo šeriami vieną kartą per parą vakare. Per naktį maistą suvirškindavo, išsituštindavo ir rytą galėdavo lengvai tempti nartą. Važiuojant ilgesniais atstumais visada būdavo imamas maistas ir šunims. Dideliam šuniui per parą reikėdavo dviejų kilogramų maisto.

– 1989 metais su ekspedicija vėl lankėtės tremties vietose. Ar šunys dirba vis dar tuos pačius darbus, ar tai jau tapo istorija?

Dabartiniu metu šunų kinkiniai mažai naudojami. Dabar naudojamos rogės su varikliais "Buran". Jų greitis didesnis, siekia 30-40 km/val. Bet jos turi ir didelį trūkumą. Per pūgą ant variklio pakliūna sniego ir jis nustoja dirbti.

Dėkojame už pokalbį