LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Karolis Masilionis - visa kinologijos ir gyvūnų globos istorija

2015-10-02
Karolį Masilionį kalbino Audrius Sriubas

Lietuvoje turbūt nėra kito žmogaus tiek davusio kinologijai ir gyvūnų globai: parašyta 17 knygų, iš jų du vadovėliai aukštosioms mokykloms, įkurta pirmoji Lietuvoje gyvūnų prieglauda, daug metų skirta kinologijos dėstymui Lietuvos veterinarijos akademijoje (dabar Lietuvos Sveikatos Universitetas) ir Mykolo Riomerio Universitete, išleistos aštuonios absolventų laidos Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus „Šuniukų auginimo ir auklėjimo mokykloje“. Taip pat tarptautinės kategorijos teisėjas, už gyvūnų globą suteikti išskirtiniai apdovanojimai - Kauno miesto „Gerumo plyta“, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ženklelis, Lietuvos kinologų draugijos „Aukso širdies“ apdovanojimas.

Karolis Masilionis

Kada supratote, kad tolimesnę veiklą skirsite gyvūnams ir jų gerovei?
1976 metais pasistačiau namą ir įsigijau šunį. Pradėjau dresuoti ir nuo tada susidomėjau kinologija. Pirmas mano šuo buvo bokseris, o po kiek laiko iš Leningrado (dabar Peterburgas) parsivežiau dogų veislės šunį su dokumentais ir pavadinau jį Čaroldu. O 1984 metais jau pradėjau vadovauti Kauno kinologijos klubui.

Faktai:

  • Gimė: 1943m. liepos 12d.;
  • Gimimo vieta: Radviliškio r.
  • Titulai:
    • Tarptautinės kategorijos teisėjas;
    • Kinologijos dėstytojas;
    • Vadovėlių apie kinologiją, knygų, enciklopedijos autorius;
    • Buvęs Kauno kinologijos klubo pirmininkas;
    • Pirmos Lietuvoje gyvūnų prieglaudos įkūrėjas;
    • Lietuvos gyvūnų glogos draugijos Kauno skyriaus pirmininkas.
  • Išsilavinimas: du aukštieji Lietuvoje ir vienas Prancūzijoje Liono Universitete;
  • Šeimyninė padėtis: vedęs, žmona anglų kalbos mokytoja; turi sūnų Mantą ir dukrą Ramunę.
Jūsų tėvelis buvo veterinarijos gydytojas (felčeris). Lyg ir dėsningai pasirinkote kinologo kelią. Kodėl pirmiausia atsirado statybų inžinerijos studijos? Kiek laiko dirbote pagal statybininko-inžinieriaus išsilavinimą?
Baigęs aštuonias klases perėjau į vakarinę mokyklą ir dirbau statybos organizacijose Šiaulių statybos treste. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į tuometinio Kauno politechnikos instituto (daba KTU) statybos fakultetą. Nuo aštuntos klasės pajutau potraukį statyboms, nors tėvelis mane visada įkalbinėjo mokytis veterinaro profesijos, tačiau aš tėvui atsakydavau, kad savo rankos karvei į užpakalį tikrai nekišiu. Baigęs vidurinę mokyklą, kadangi jau buvau dirbęs statybos brigadose, tai mokėjau ir mūryti, ir tinkuoti, ir dažyti, ir betonuoti, ir dailidės darbus atlikti. Ši patirtis vėliau man labai pravertė kai įrenginėjau gyvūnų prieglaudą. Į Kauno politechnikos institutą įstojau jau su penkta statybininko kvalifikacijos kategoja ir kurse buvau vienintelis visų darbų meistras. Baigęs studijas pradėjau dirbti tuometinio Spalio (vėliau AB Dobilas) siuvimo fabrike statybų inžinieriumi kapitalinei statybai. Šiose pareigose dirbau iki 1984 metų kai tapau Kauno kinilogijos klubo vadovu.
Taigi 1984 metais, socialistinės santvarkos „klestėjimo“ metais tapote Kauno šunininkystės klubo vadovu. Tuo metu klubas priklausė sukarintai Svanoriškai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR). Kokią veiklą vykdėte šioje organizacijoje, kuo ji skyrėsi nuo dabar esančių kinologijos klubų?
Veikla buvo tokia pati kaip ir dabartiniuose klubuose. Skirtumas buvo tik tas, kad visus nurodymus gaudavome iš aukščiau. Metodinius nurodymus Maskva atsiųsdavo į Vilnių, o Vilniaus SDAALR juos persiųsdavo kinologinėms organizacijoms į kitus miestus. Turėjome dirbti pagal įsakymą: tiek parodų suruošti, tiek varžybų suorganizuoti, tiek žmonių, šunų paruošti ir t.t. Veikla ta pati, tik kai kas buvo sudėtingiau. Dabar kas ką nori tą daro. Ką su kuo kergti laisvai pasirenka veisėjas, o tuo metu tokius dalykus spręsdavo klubo zootechnikas remdamasis kilmės kortele, parodų įvertinimais. Jei veisėjas nepaklusdavo ir pats sukergdavo šunį, tuomet jis buvo šalinamas iš klubo, o pagal taisykles net buvo galimybė atimti ir šunį.
Karolis Masilionis

Kauno kinologijos klubo taryba. Viduryje sėdi Karolis Masilionis (1984m.).

Kaip kilo mintis parašyti pirmąją knygelę apie kinologiją? Kiek žinome dėl to teko studijuoti jau antroje aukštojoje mokykloje – tuometinėje Veterinarijos akademijoje.
Kai 1984 metais tapau klubo vadovu pamačiau, kad nėra jokios literatūros ar metodinės medžiagos apie kinologiją. Ateidavo žmonės patarimų ir nežinodavau ką jiems atsakyti. Tada nuvažiavau į Leningradą (daba Peterburgas) ir atsivežiau kelias brošiūras apie kinologiją. Po to nuvažiavau į Maskvą ir ten lankiau dviejų savaičių kursus. Po kursų jau tapau šioks toks specialistas. Rinkau medžiagą visur: žurnaluose, laikraščiuose. Mums buvo atsiųsti specialistų ruošimo metodiniai nurodymai. Tada kilo mintis, kad reikia ne tik pačiam mokytis, tačiau ir kitus klubus mokyti kinologijos. Pradėjau skaityti paskaitas pagal techninio minimumo programą. Ji buvo sudaryta Maskvoje ir apėmė 32 valandų kursą. Deja, bet nebuvo jokios literatūros. Per tris metus paruošiau konspektus ir 1987 metais buvau pasiruošęs išleisti pirmąją knygelę. Ją norėjau pavadinti „Kauno tarnybinės šunininkystės klubas“. Kai nuėjau į Šviesos leidyklą, tai man pirmiausia pasakė – „Rašyti knygą apie šunis?! Šuniui vieta ant grandinės prie tvarto. Ne ne ne!". Dar prieš tai dienraštis „Kauno Tiesa“ (dabar „Kauno diena“) atsisakė spausdinti mano straipsniuką apie šunis. Tada nuėjau su Vykdomo komiteto pirmininko pavaduotoju Kazakevičiumi, kuris mane gerbė ir po šio vizito straipsnį atspausdino. Jis padėjo išleisti ir pirmąją knygą. Šviesos leidyklos atstovai motyvavo, kad jie leidžia knygas mokykloms, o čia apie kažkokius šunis. Kazakevičius bandė ginti, kad visas pasaulis turi tokias knygas, o Šviesos leidyklos atstovai atkirto, kad visas pasaulis – tai supuvęs kapitalizmas! Tačiau Kazakevičiaus pareigų svoris nulėmė ir gavau nukreipimą važiuoti į Vilnių, į leidybos deparamentą. Ten buvo rašytojas, o vėliau kultūros ministras Juozas Nekrošius ir jis labai apsidžiaugė – „Kaip gerai! Aš dažnai pagalvodavau – o kodėl mums nepadaryti tokios knygelės?“. Tačiau pasiūlė pakeisti pavadinimą ir pavadinti „Tarnybinė šunininkystė“. Atrodė, kad jau viskas sėkmingai susitvarkė, grįžau į Švieso leidyklą, priėmė medžiagą, beliko pasirašyti spaudai ir staiga manęs paklausė koks mano išsilavinimas. Pasakiau, kad aukštasis. Tada paklausė kokio mokslo. Atsakiau, kad baigiau Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. „O, ne! Šis išsilavinimas netinka. Kad išleisti knygą apie kinologiją reikia turėti veterinarijos arba biologijos aukštojo mokslo diplomą, ar bet būti šių specialybių studentu“ – paaiškino leidyklos atstovas. Nieko kito neliko, kaip tik pateikti Veterinarijos akademijai (dabar LSMU) pareiškimą studijuoti veterinarijos mokslus. Išlaikiau biologijos, anatomijos, zoologijos bei chemijos egzaminus ir buvau priimtas į antrą kursą. Ir tai atvėrė kelią išleisti pirmąją knygelę. Veterinarijos studijas sėkmingai užbaigiau įgydamas zooinžinieriaus kvalifikaciją.
Karolis Masilionis

Karolio Masilionio išleistos knygos.

Po sėkmingo pirmos knygelės debiuto toliau sekė kitos. Gal galite trumpai papasakoti jų atsiradimo istorijas?
Po sėkmingo pirmos knygelės leidimo jau pats Juozas Nekrošius paskambino man ir paprašė išleisti antrą knygelę apie kates. Po kiek laiko paskambino iš Horizonto leidyklos Maskvoje. Jie sakė, kad matė mano išleistą knygelę „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“, labai patiko ir nori išleisti aukštos poligrafinės kokybės knygą apie kinologiją rusų kalba. Taip atsirado knyga „Služebnoje i dekorativnoje sobakovodstvo“ (Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė). Po to mane pasikvietė enciklopedijų leidykla ir paprašė parašyti enciklopediją apie šunis. Vėl sutikau.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę pradėjote vis daugiau dėmesio skirti gyvūnų globai. Kaip sekėsi derinti darbą kinologiniame klube su gyvūnų globos veikla?
1991 metais baigiau veterinarijos akademiją. Buvo jau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Supratau, kad vien rusų kalbos neužteks ir įstojau į prancūzų kalbos asociaciją. Pradėjau studijuoti prancūzų kalbą. Pamokų metu buvo daug kalbama apie pasaulinio garso prancūzų aktorę Bridžit Bardo. Tuo metu Bridžit Bardo Prancūzijoje jau buvo įkūrusi gyvūnų globos asociaciją, per televiziją daug rodė, kaip ji kovoja už kailinių žvėrelių ir kitų gyvūnų teises. 1992 metais atkūrėme Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyrių ir aš buvau išrinktas šios organizacijos pirmininku. Iškėliau sau uždavinį susitikti su gyvūnų teisių gynėja Bridžit Bardo ir daugiau sužinoti kaip organizuoti gyvūnų globą Lietuvoje. Prancūzų kalbos asociacija gavo kvietimą studijuoti Liono universitete mažų ir vidutinių įmonių organizavimą. Aš nutariau šiuo kvietimu pasinaudoti. Konkursas į šią vietą buvo didžiulis, net aštuoni pretendentai į vieną vietą, o mano prancūzų kalba dar nebuvo gera. Į priėmimo komisiją buvo atvažiavę atstovai iš Liono universiteto ir bendrauti reikėjo prancūzų kalba. Reikėjo motyvuoti kodėl man reikalingos šios studijos. Pasakiau, kad noriu važiuoti studijuoti ir susipažinti su gyvūnų globos patirtimi Prancūzijoje. Tuo pačiu metu išmokti kaip organizuoti darbą ir grįžus plėsti gyvūnų globos tradicijas Lietuvoje. Konkursą laimėjau net prieš puikiai prancūziškai šnekančius pretendentus. Taip atsidūriau Lione. 1993 metais liepos 13 dieną per savo penkiasdešimties metų jubiliejų nuvažiavau į Paryžių pas Bridžit Bardo. Gavau audienciją dvidešimt šešioms minutėms. Per dvidešimt šešias minutes mes išgėrėme kavutę ir gavau kalną literatūros bei brėžinių apie gyvūnų prieglaudas. Mokslus užbaigiau sėkmingai, mano baigiamasis darbas buvo įvertintas geriausiai ir net gavau piniginę premiją! Grįžęs į Kauną paprašiau, kad mums duotų patalpas ir galėtume pradėti kurti gyvūnų prieglaudą. Vėl išgirdau atsakymą, kad šuns vieta prie tvarto ir niekas lėšų neduos. Tačiau nutiko toks įvykis: 1994 metų viduryje prie savivaldybės vyko Vytauto Didžiojo paminklo atidarymo ceremonija. Ten susirinko didžiulė minia žmonių. Netikėtai atbėgo šunelis ir pradėjo loti. Organizatoriai iškvietė šungaudžius. Atvažiavo šungaudžiai, šovė prie visų į šunelį, jį sužeidė, užnėrė kilpą ir krauju pasruvusį tempė į specialų automobilį. Žmonės taip pasibaisėjo, kad moterys tuos šungaudžius puolė vyti ir mušti su rankinėmis. Po šio įvykio šungaudžiai atsisakė dirbti. Tada paskambino buvęs vicemeras Rapolas Vasiliauskas ir pasakė – „Masilioni, išmušė jūsų valanda! Atiduodam gyvūnų karantinavimui skirtus pastatus, keturis darbuotojus ir automobilį. Duodame metinį biudžetą keturiasdešimt tūkstančių litų ir dirbkite“. Automobilio iš karto atsisakėme, kadangi jo išlaikymas labai brangiai kainavo. Nusipirkau priekaba, priskabinau prie savo Audi lengvojo automobilio ir taip pradėjome dirbti.
Kaip sekėsi derinti darbą kinologiniame klube su gyvūnų globos veikla?
Mūsų tikslas buvo išplaukti į tarptautinius vandenis. Žinojau, kad Tueno (Thuin) mieste Belgijoje yra tarptautinė FCI (Federation Cynologique Internationale) organizacija. Aš vis dar buvau Kauno kinologijos klubo vadovas. Siekėme tapti šios organizacijos nare. Rašiau į FCI, rašė ir kiti klubai, tačiau paaiškėjo, kad FCI organizacijai gali priklausyti tik vienas šalies klubas apjungiantis visus kitus klubus. Kiekvienas klubas norėjo būti ta apjungiančia organizacija. Šiaip ne taip pavyko įkurti vieningą organizaciją, paskyrėme pirmininką, o aš tapau pirmininko pavaduotoju. Labai aktyviai teisėjavau šunų parodose užsienyje ir gavau tarptautinio teisėjo titulą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mane traukė gyvūnų globos veikla ir po truputį nuo aktyvaus kinologinio darbo klube atsitraukiau.
Pirmoji Lietuvoje gyvūnų prieglauda išaugo Jūsų entuziazmo ir pasiaukojimo dėka. Žinome, kad tuo metu Lietuvoje gyvenimas buvo neturtingas. Gyvūnams skirti pinigų niekas neskubėjo. Jūsų pastangomis buvo pastatyti pastatai, puikiai įrengti voljerai, važinėjote ir rinkote benamius gyvūnus. Kaip viso to pavyko pasiekti?
Kaip minėjau gyvūnų prieglauda buvo įkurta 1994 m. vietoje buvusios gyvulių karantinavimo stoties. Šias patalpas mums išnuomavo Kauno miesto savivaldybės UAB „Kauno švara“. Patalpos buvo labai blogos kokybės, neremontuotos jau daugiau kaip 20 metų. Tad nuo pirmųjų dienų pradėjome gerinti jų kokybę: prie esamo pastato iš lauko pusės įrengėme 8 lauko voljerus, kuriuose galėjo laikinai gyventi ilgaplaukiai, šalčio nebijantys šunys. Vidines patalpas pertvaromis padalijome į atskirus gardus. Atskirai įrengėme gardus mažiems ir labai jauniems šuneliams. Prieglaudoje nebuvo nei vandentiekio, nei šulinio, todėl vandenį atsiveždavome iš savo namų. Žodžiu „vaizdelis“ buvo nekoks. Mūsų laimei, į Kauną atvyko Anglijos gyvūnų gerovės organizacijos „Naturewatch Foundation“ direktorius John Ruane. Jis per porą metų paskyrė prieglaudai 34 tūkst. Lt. prieglaudos rekonstrukcijai reikalingoms medžiagoms nusipirkti. Visus darbus atlikome savo rankomis. Čia labai padėjo mano kaip statybininko sugebėjimai. Tikėjausi, kad padės savanoriai, tačiau pirmą dieną jų atėjo keturiasdešimt , o po keturių dienų neliko nei vieno. Pamenu, buvo Šv. Kūčių vakaras. „Kauno dienos“ žurnalistė ir aktyvi gyvūnų globėja Skučaitė atvežė į prieglaudą šunį. Jau buvo pusė vienuolikos vakaro. Ji sako – „Karoli, važiuok Šv. Kūčių švęsti“. O aš sakau, kad negaliu, kadangi statybinis skiedinys užmaišytas. Taip ir pabaigiau darbą penkios minutės po pusiaunakčio, jau Šv. Kalėdų dieną.
Negalime neprisiminti unikalaus pastato Globio Tobučio. Dabar jį galime išvysti tik nuotraukose ir prisiminuose. O tuo metu, kiek žinome, tik finansinės galimybės užtvėrė kelią įtaukti jį į Gineso rekordų knygą. Kaip kilo idėja pastatyti tą neturintį analogų šuns formos pastatą?
Reikėjo pastato, kur galėtų susėsti gyvūnų globėjai, mokytis, paminėti šventes ar tiesiog turėti kur susirinkti. Reikėjo klasės. Nutariau pastatyti tam skirtą pastatą. Sukaliau rėmą. Atvažiuoja nepažįstamas žmogus, atveža į prieglaudą Kaukazo aviganį ir sako – „Kokį čia šunį būdavoji?“. Ir man tik dink į galvą mintis – o kodėl tokio pastato nepastatyti. Juo labiau, kad studijuodamas statybą mokiausi ir architektūros. Pasistačiau gyvą šunį, su pagaliuku matavau proporcijas ir jas perkėliau į pastatą. Taip gavosi šuns formos unikalus statinys. Per atidarymą nekviestos atvažiavo visos televizijos, spauda. Tuo metu p. Bartninkas buvo atsakingas už Gineso rekordų knygą ir jis pasiūlė šį statinį įtraukti į šią knygą kaip didžiausią ir naudingiausią šunį pasaulyje. Naudingiausias todėl, kad čia yra klasė ir židinys, taigi visos sąlygos mokytis. Viskas jau buvo suderinta, tačiau, kad įtraukti pastatą į Gineso rekordų knygą buvo reikalinga dokumentacija ir projektas. O projektas buvo tik mano galvoje. Nuvažiavau į projektavimo institutą, o ten už projektą paprašė tiek pinigų, kad viršijo visus mūsų biudžetus. Ir tik dėl šios priežasties pastatas nebuvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Įdomu, kad pastui prigijo du vardai: Globis Tobutis ir Tobis Globutis.
Karolis Masilionis

Tik lėšų stoka sutrukdė Globį Tobutį užregistruoti Gineso rekordų knygoje.

Karolis Masilionis

Gyvūnų prieglaudoje su dovanomis ir labdara dažnai lankydavosi moksleiviai (2008m.).

2009-tieji metai buvo ko gero skaudžiausi Jūsų gyvenime. Kovo 26-tą dieną gavote iš UAB „Kauno švara“ raštą, kad nutraukiama gyvūnų globai skirtų patalpų nuoma. Kaip manote kokios priežastys tai nulėmė ir kaip tai pakeitė Jūsų tolimesnę veiklą?
Vieną dieną gavau pasiūlymą perkelti gyvūnų prieglaudą į kitą vietą prie šiluminės elektrinės. Kadangi čia jau buvo viskas įrengta, įdėta daug savanoriško darbo ir lėšų, todėl šio pasiūlymo atsisakiau. Matyt, ši teritorija buvo reikalinga kažkam kitam. Kai pasiūlymo atsisakiau užgriuvo gausybė komisijų ir patikrinimų. Pradėta ieškoti priekabių. Galiausiai apgaulės būdu iš mūsų buvo paimtas respublikinis leidimas, be kurio veiklos nebuvo galima tęsti. Taip, po savaitės, pirmosios Lietuvoje gyvūnų prieglaudos egzistavimas buvo sustabdytas. Namuose turėjau nenaudojamą ūkinį pastatą. Įrengiau juose gardus ir pagal galimybes dalį prieglaudos gyventųjų parsivežiau pas save tolimesnei globai. Likusius gyvūnus atvažiavę UAB Nuaras atstovai susirinko ir išsivežė.
Jūs esate sukaupęs didžiulę kinologinę ir gyvūnų globos patirtį. Šią patirtį perteikiate visiems, kas nori gauti profesionalių žinių. Ką gyvūnų mylėtojai gali sužinoti Jūsų paskaitose?
Mūsų paskaitose, kurios vadinasi „Šuniuko auginimo ir aklėjimo mokykla“ galima sužinoti viską nuo pradžios iki galo apie šunis ir jų auginimą: šuniuko įsigijimas, šuniuko auklėjimas, šiuniuko auginimas, šėrimas, dresavimas, fiziologija, laikymo sąlygos, reikalavimai šeimininkui ir t.t.
Karolis Masilionis

Pirmoji „Šuniukų auginimo ir auklėjimo mokyklos“ laida (2010m.).

Žinome, kad išleidote ne vieną ir ne dvi absolventų laidas. Kai kurie absolventai, išklausę Jūsų mokymo kursą, savarankiškas kinologines mokyklas atidarė ir kituose miestuose. Ką galite papasakoti apie tai?
Jau išleistos aštuonios laidos. Prieš kelis metus paskaitas lankė du vyrukai iš Mažeikių. Jie norėjo įkurti gyvūnų prieglaudą ir dresavimo mokyklą, tačiau savivaldybė neleido, kadangi neturėjo atitinkamo išsilavinimo. Išklausę šešių mėnesių kursą gavo baigimo diplomą ir su šiuo diplomu galėjo įkurti gyvūnų prieglaudą bei dresūros mokyklą. Po to kursus lankė penkios merginos iš Šiaulių. Viena iš jų po kursų įkūrė dresūros mokyklą, o kitos važinėja su šunimis po parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai patenkintos kursais dvi moterys – mama ir dukra – iš Plungės. Jų veiklai taip pat buvo reikalingi kinologijos pagrindai. Kinologine veikla užsiima vyrukas iš Kėdainių. Paskambino man ir sakė, kad išklausyti kursai labai padėjo jo tolimesnėje veikloje.

Dėkojame už pokalbį.
Su Karoliu Masilioniu galite susisiekti telefonu 8 687 70451 arba apsilankyti svetainėje www.bimas.lt/masilionis.