Kategorijos
Veislių aprašymai

Taksas

Taksas – medžioklinis šuo. Tai vokiška veislė. Veista kryptingai medžioti urvinius žvėrelius ir pirmiausia barsukus. Taip pat lapes, triušius. Pagal dydį skirstomi į didžiuosius (standartiniai), triušinius ir nykštukinius. Pagal kailį į trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius.

Šunų veislės pagal FCI klasifikaciją

Tarptautinis veislės vardas dachshund (vokiškai reiškiantis šunį, su kuriuo medžiojami barsukai) atspindi senąją veislės paskirtį. Per paskutinius 100 metų taksai buvo veisiami kaip urviniai šunys. Didieji taksai persekioja barsukus ir lapes urvuose, o mažieji – triušius. Parodinį standartą atitinkančių šunų krūtinė gili, kojos trumpos, o medžioklinių individų krūtinė ne tokia stambi, kojos ilgesnės. Vokietijoje, kur šie nenusimenantys šunys vis dar dalyvauja medžioklėse, jie skirstomi pagal krūtinės apimtį. Triušinio (mažojo) takso (Kaninchenteckel) krūtinės apimtis siekia iki 30 cm, nykštukinio (vidutiniojo, Zwergteckel) – 31-35 cm, o didžiojo (tiesiog takso, Normalschlag) – daugiau nei 35 cm. Savo ruožtu triušiniai, nykštukiniai ir didieji taksai skirstomi pagal kailio tipą į trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiukščiaplaukius.

Visi taksai kilę iš skalikų, tačiau kadangi Vokietijoje jie pasižymėjo kaip veiksmingiausi urviniai šunys, tai buvo priskirti prie kitų urvuose medžiojančių veislių ir atsidūrė terjerų grupėje. Šiandien dauguma taksų auginami kaip šeimos numylėtiniai. Tai tikriausiai didžiausio pripažinimo sulaukusi veislė.

Istorija

Šis medžioklinis šuo jau buvo žinomas iki XVI amžiaus. Jie kildinami iš tokių senniausių vokiškų veislių kaip biberhundai. Iki 1888 metų kuomet Vokietijoje įsikūrė taksų mėgėjų klubas, buvo žinoma tik viena taksų veislė – trumpaplaukiai taksai. Jos išskirtinis bruožas buvo klostėmis padengtos letenos. Deja, dėl neteisingos atrankos, šiuo metu šis bruožas beveik nesutinkamas. Šiurščiaplaukiai taksai buvo išvesti kryžminant trumpaplaukius taksus su terjerais, o ilgaplaukiai su spanieliais ir senąją vokiška veisle šteberhundu.

Charakterio savybės

Tai medžiokliniai bebaimiai šunys. Gali drąsiai pulti už save didesnį žvėrį. Taip pat atkakliai, nebijodami prarasti gyvybės, gina savo šeimininką. Su vaikais labai švelnus ir draugiškas, bet nepatiklus svetimiems ir dažnai juos sutinka agresyviai nusiteikęs.

Išvaizda

Trumpaplaukis taksas

Žemo ūgio, ištempto formato, bet sudėjimas tvirtas. Nors kojos trumpos, bet šuo raumeningas ir neatrodo nerangus. Vaikšto aukštai iškėlęs galvą, žvilgsnis protingas.
Spalvos gali būti įvairios, bet neleidžiama balta spalva. Galima balta dėmė ant krūtinės. Nosies veidrodėlis ir nagai juodi. Skiriami vienspalviai, dviejų spalvų ir margi.
Galva ištempta, pleišto formos, lygiai siaurėjanti link nosies galiuko. Kakta plokščia su nežymiu perėjimu.
Uodega stovi aukštai, tolygiai siaurėja link galiuko, bet neperilga, neperdaug išlenkta ir neperdaug pakelta.
Priekinės letenos storos ir tiesios. Truputį praskėstos į šonus; galinės letenos trumpesnės ir siauresnės.

Ilgaplaukis taksas

Sudėjimas, spalvos, dydis ir charakteris panašūs kaip ir trumpaplaukių taksų. Skiriasi tik tuo, kad kailis ilgas, švelnus šilkinis.
Spalva juoda kartu su rusva arba ruda su šviesiasniais atspalviais, tamsiai rusva, šviesiai rusva ar tigrinė.
Galva, žiūrint iš viršaus ir iš šono, ilga, „sausa“, pleišto formos. Snukis ilgas, ištemptas, ryškių linijų. Lūpos „sausos“, glaudžiai prigludusios, gerai uždengia apatinius dantis, su lengvai išreikštomis raukšlėmis kampučiuose.
Uodega lygiai pratęsia nugaros liniją, vidutinio ilgio, siaurėjanti link uodegos galiuko, neišlinkusi, pakelta neperaukštai ir padengta tankiais plaukais.
Letenos didelės ir plačios, lygiagrečios, truputį praskėstos į šonus. Galinės letenos mažesnės už priekines. Pirštai stipriai suspausti, nagai tvirti. Stovintis šuo remiasi visu letenos paviršiumi.

Šiurščiaplaukis taksas

Lyg prigludęs prie žemės trumpomis kojomis šuo. Kūnas ilgas, standus, raumeningas. Kaklas aukštas, galvą laiko išdidžiai ir aukštai iškėlęs. Nors kojos lyginant su kūnu trumpos, bet šuo neatrodo nerangus.
Spalvos ir atspalviai gali būti įveirūs, bet balta dėmė ant krūtinės, nors ir leidžiama, bet nepageidautina. Nosies veidrodėlos juodas, išskyrus šokoladinės spalvos šunis. Jiems leidžiama ruda, ar kailio spalva.
Galva, tiek žiūrint iš viršaus, tiek profiliu, pleišto formos, ilga ir „sausa“, ryškių linijų. Kakta lengvai iškilusi, neperdaug plati ir neperdaug siaura, palaipsniui siaurėjanti. Gerai išvystyti antakiai. Žandikauliai ypač stiprūs, labai ilgi ir plačiai atsiveriantys. Snukis negali būti kvadrato formos.
Uodega tęsia nugaros liniją, šiek tiek išlinkusi; šuniui stovint ramiai negali būti pakilusi labai aukštai ar liesti žemę.
Priekinės letenos stiprios, plačios, tiesios ar šiek tiek pasuktos į šonus. Keturi formuojantys leteną pirštai stipriai suglausti, pilnai remiasi pagalvėlėmis; penktasis pirštas paprastai nešalinamas. Nagai stiprūs, trumpi. Šuo pilnai remiasi visu letenų paviršiumi. Užpakalinės kojos siauresnės ir mažesnės už priekines.

Priežiūra

Rekomenduojame kuo daugiau pasivaikščioti ir kiekvieną dieną leisti pabėgioti be pavadėlio.

Kadangi kailis trumpas, pakanka kartą per dieną pašukuoti ar valyti specialia pirštine, o retkarčiais – natūralių šerių šepečiu.