LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Kinologijos pradžia Lietuvoje

2012-02-17
Autorius Audrius Sriubas

Lietuvoje kinologinė veikla palyginti jauna. Nors jos ištakos siejamos su 1863 metais, kada kunigaikštis Oginskis parsivežė į Lietuvą pirmuosius veislinius šunis, tačiau realiai pirmieji kinologiniai klubai atsirado tik 1965 metais Vilniuje ir Kaune.

Kliūčių ruožas varžybose

Kinologija Lietuvoje labai jauna. Tai lėmė sudėtinga Lietuvos istorija. Apie kinologijos pradžią galima pradėti kalbėti, kai 1873 metais kunigaikštis Oginskis savo dvare Rietave iš užsienio nusipirko dvidešimt veislinių medžioklinių šunų. Taip pat tai yra ir Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) gimimo data. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę po 1918 metų LGGD buvo vienintelė su kinologija susijusi organizacija. Tuo metu tikslios šunų apskaitos nebuvo ir daugiausiai buvo laikomi medžiokliniai šunys. Reikia paminėti, kad nuo 1937 metų iki sovietinės okupacijos 1940 metais LGGD asmeniškai globojo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Tarybiniais metais pirmieji kinologijos klubai įsikūrė 1965 metais beveik tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune. Jie vadinosi "Tarnybinės šunininkystės klubais". Tuo metu šie klubai priklausė sukarintai Svanoriškai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR). Pirmasis klubo vadovas Vilniuje buvo Kovalenko, o Kaune – Valerija Matvejeva Dalinskaja Loseva. Vilniaus klubas buvo vadinamas centriniu respublikiniu klubu. Po trijų metų kinologijos klubas įsikūrė Klaipėdoje, o dar po dvylikos – Panevėžyje. Tai ir buvo vieninteliai kinologijos klubai iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. 1986 metais buvo pradėti kurti kinologijos klubų filialai. Taip atsirado filialai Jurbarke, Jonavoje, Alytuje, Mažeikiuose, Elektrėnuose ir kituose miestuose. Iš viso – 14 filialų.

Tuo metu gyvenimas buvo izoliuotas nuo Vakarų pasaulio ir kinologijos klubai su Tarptautine kinologijos organizacija nieko bendro negalėjo turėti. Visą kinologijos organizacijų darbą prižiūrėjo Maskvoje įsikūrusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) kinologų federacija. Jai vadovavo generolas Kaganovičius. Maskvoje buvo centrinis tarnybinės šunininkystės klubas priklausantis centriniam SDAALR. Socialistinės respublikos, taip pat ir Lietuvos tarybinė socialistinė respublika (LTSR), turėjo savo padalinius. Padaliniui LTSR vadovavo generolas Žalnerauskas, o po to Taurinskas.

SDAALR buvo sukarinta organizacija ir ilgą laiką bendravimas kinologijos klubuose vyko rusų kalba. Taip pat ir vadovai buvo ne renkami, o skiriami.

Parodos

Teisėjų kolegija parodos atidarymo metu.

Teisėjų kolegija parodos atidarymo metu.

Kinologijos klubai organizuodavo dvi parodas. Vieną pavasarį – dekoratyvinių šunų ir rudenį – tarnybinių šunų. Dekoratyvinių šunų parodų metu buvo kviečiami programą parodyti tarnybiniai šunys, o tarnybinių šunų parodoje – dekoratyviniai šunys. Parodose buvo vadovaujamasi sovietiniais šunų standartais, kadangi europiniai šunų standartai buvo negalimi. Kartą nutiko, šiais laikais atrodytų, kuriozinis atvejis, kai Dniepropetrovske du asmenys iš Vokietijos atsivežė tikrus vokiečių aviganius ir šie parodoje buvo išbrokuoti, kadangi buvo vertinami pagal Rytų Europos aviganių standartą. O pastarieji yra aukštesni.

Šunų veislių taip pat buvo labai nedaug. Buvo pagrindinės keturiolika tarnybinių bei sportinių-tarnybinių šunų veislių:

  1. Rytų Europos aviganiai
  2. Škotų aviganiai (Koliai)
  3. Rotveileriai
  4. Ryzenšnauceriai
  5. Kaukazo aviganiai
  6. Erdelterjerai
  7. Maskvos sargybiniai
  8. Vidurinės Azijos aviganiai
  9. Pietų Rusijos aviganiai
  10. Juodieji terjerai
  11. Dogai
  12. Bokseriai
  13. Dobermanai
  14. Niufaundlendai

Paskutiniai keturi buvo skiriami prie sportinių-tarnybinių šunų. Dar buvo apie 14 dekoratyvinių veislių kaip pudeliai ir kiti. Įdomu pastebėti, kad Sembernarai taip pat skirti prie dekoratyvinių veislių!

Sukarintos daugiakovės jaunimo čempionato dalyviai su aktyvistais 1987 metais.

Sukarintos daugiakovės jaunimo čempionato dalyviai su aktyvistais 1987 metais.

Kaip jau minėta anksčiau, kinologijos klubai priklausė sukarintai SDAALR organizacijai ir šunų parodos vykdavo pagal Tarybinei armijai būdingą reglamentą. Prieš parodą dūdų orkestras atlikdavo Sovietų himną, buvo pakeliama vėliava. Aikštės viduryje į dangų buvo paleidžiami balti "taikos" balandžiai. Tuomet visi dalyviai vedami parodos vadovo apeidavo ratą. Vadovas raportuodavo kinologijos klubo viršininkui (kaip jau minėjome viskas vyko rusų kalba), kad parodos atidarymui pasiruošta. Kinologijos klubo viršininkas skelbė, kad paroda atidaryta. Pristatomi teisėjai. Jie išeina į priekį ir nusilenkia. Tada kinologijos klubo vadovas suteikdavo žodį svečiams iš Maskvos, Leningrado (dabar Peterburgas), Minsko ir kitų miestų. Po to visi eidavo į ringus ir prasidėdavo paroda.

Parodoje teisėjavo trijų lygių teisėjai: pagrindinis parodos teisėjas, pagrindinis ringo teisėjas ir ringo teisėjas. Pagrindinis parodos teisėjas turėjo teisę lankytis visuose ringuose ir stebėti darbą.

Tapti teisėju buvo nelengva. Reikėjo lankyti kursus. Po to laukdavo egzaminai. Egzaminavo teisėjų kolegija sudaryta iš daugiausia pasiekusių ir patyrusių teisėjų.

Po parodos teisėjų laukė milžiniškas darbas. Reikėjo visą parodos eigą aprašyti ataskaitoje. Į ją buvo segami visų veislių aprašymai, kokiomis sąlygomis vyko paroda, koks gruntas, koks oras. Reikėjo aprašyti veislės kokybę – kokie privalumai, kokie trūkumai. Net reikėjo pateikti rekomendacijas veisimui.

Veisimas

Veisimas buvo griežtai centralizuotas. Kiekviename klube buvo zootechniko etatas, kuris turėjo sudaryti veisimo planus. Kiekvienai kalei buvo parenkamas patinas ir dažnai jam dubleris. Joks veisėjas negalėjo pats nuspręsti su kuo savo kalę kergti. Už šį pažeidimą klubas galėjo net "atimti"(parduoti kitam veisėjui už savikainą) iš veisėjo šunį. Kergiant šunis kartais reikėdavo net motyvuoti kodėl kalė kergiama su konkrečiu patinu. Stipresnėms veislėms buvo sudaromos sekcijos ir jos teikdavo zootechnikui veismo planus.

Daugiakovė

LTSR rinktinės narys Viktoras Avtuško. NUSIKALTĖLIO SULAIKYMAS 1987 metais.

LTSR rinktinės narys Viktoras Avtuško. "Nusikaltėlio sulaikymas" 1987 metais.

Parodose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šunų darbinėms savybėms. Dažniausiai dalyvaudavo rytų europos aviganiai. Visa Tarybinė armija, milicija ir kitos jėgos struktūros rėmėsi šia veisle. Kalėjimų saugojimui dar buvo naudojami Kaukazo aviganiai.

Kad išugdyti darbines savybes buvo labai daug dirbama, o rezultatai atsiskleisdavo sportinės daugiakovės varžybose. Jose galėjo dalyvauti tik fiziškai stiprūs šunų savininkai ir labai gerai paruošti šunys.

Pradžioje daugiakovė buvo iš penkių dalių, po to iš trijų. Daugiakovės programą sudarė šimto metrų bėgimas, kliūčių ruožas, 1 metro ir 80 centimetrų barjeras, kurį privalėjo peršokti tiek šuns savininkas (iškyrus moteris), tiek šuo, trijų metrų aukščio kopėčios, granatos metimas į taikinį, dešimt metrų šliaužimas su šunimi, griovys, buomas, šaudymas iš orinio šautuvo. Šuo turėjo būti labai azartiškas ir dinamiškas, kadangi buvo daug staigių pagreitėjimu ir sulėtėjimų.

Varžybos buvo respublikinės ir sąjunginės. Įdomu, kad dažniausiai Lietuvoje ruošiant šunis buvo naudojamos lietuviškos komandos. Išvykus į sąjungines varžybas komandos turėdavo būti rusiškos. Priešingu atveju jos buvo laikomos nenormatyvinėmis ir buvo atimamas vienas balas. Todėl lietuvių šunys turėjo mokėti "dvi kalbas" ir, pasak Vilniaus klubo kinologės Livijos Vaitkevičienės, jie su tuo puikiai susitvarkydavo!

Įspūdingos būdavo sportininkų palydėtuvės į sąjungines varžybas. Dažniausiai vykdavo šeši asmenys su savo augintiniais, komandos vadovas ir treneris. Iš viso aštuoni žmonės. Iki oro uosto eidavo pėsčiomis. Šunys su gausybe medalių. Oro uoste šunys buvo vertinami kaip kroviniai. Todėl juos reikėjo sverti. Dažniausiai atrinkdavo porą (sąmoningai buvo parenkami lengvesni, pvz. koliai, kad reikėtų mažiau už "krovinį" mokėti) ir pasverdavo. Iki lėktuvo, skirtingai negu kiti keleiviai, nevažiuodavo autobusu, o prieidavo pėsti. Lėktuve įsitaisydavo pačiame gale. Visiems keleiviams tai būdavo nepakartojamas reginys. Reikia pastebėti, kad skrydžius šunys atlaikydavo labai lengvai.

Varžybose lietuvaičiai taip pasirodydavo gerai. Būdavo penkti ar per vidurį. O dalyvaudavo apie 25 komandas. Pirmas vietas užimdavo Rusijos fedaracija. Bet tuo metu tai buvo dėsninga, kadangi joje buvo surenkami geriausi visos Sovietų sąjungos šunys ir sportininkai (panašiai kaip ir tuometiniame krepšinyje). Prieš TSRS griūtį varžybos jau prarado žavesį, kadangi pradėjo dalyvauti geriausi sportininkai ir jiems buvo duodami geriausi šunys. Bet tai jau nebuvo šuns ir šeimininko duetas. Sportas dėl sporto!

Lietuvos sportininkai dalyvaudami varžybose aplankė daugelį miestų. Tai ir Krasnojarskas, Fergana, Dnepropetrovskas, Permė ir kiti. Žinoma, išvykti už TSRS ribų nebuvo galimybių.

Tuo metu sportinėse daugiakovės varžybose užimdavo prizines vietas tokie kinologai kaip A. Butkus, Avtuško (buvo TSRS rinktinės narys) ir kiti, kurie vėliau tęsė aktyvią šunų dresuotojų darbą.

Vilniaus kinologijos klubas

TSRS čempionatas Uzbekijoje 1980 m.

TSRS čempionatas Ferganoje Uzbekijoje 1980 m. Iš kairės Šuvalova, Andrejus Lavrovas, Vitalijus Merkevičius su VEO. Viduryje Livija Daubaraitė-Zizevskė su koliu Gama

Kinologijos klubuose darbas buvo labai aktyvus.

Vilniaus kinologijos klubas buvo ypač aktyvus savo sportine veikla. Klubui vadovavo Kovalenko. Po jo šį darbą perėmė Žilys, dar vėliau Vasilij Atamanenko. Pirmasis klubas buvo įsikūręs Kretingos gatvėje šeštu numeriu pažymėtame pastate ir ten išliko iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Vėliau, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis klubo darbuotojų nesutiko, kad visa dokumentacija būtų tvarkoma lietuvių kalba, o veisimas decentralizuotas (pats veisėjas galėjo nuspręsti su kuo kergti savo kalę). Taip buvusiuose SDAALR patalpose Basanavičiaus gatvėje įsikūrė šunų klubas AMICUS. Jam vadovavo buvusi Vilniaus kinologijos klubo zootechnikė Liudmila Kvietko. Klubas gyvavo neilgai, tik apie 2-3 metus.

Lietuvos jaunimo rinktinė aerouoste Dniepropetrovske (Rusija) atvykusi į TSRS jaunių čempionatą 1986 m. Iš kairės Jaroslav Šeipun su VEO, Audronė Paragytė su koliu Aramis, Livija Daubaraitė-Vaitkevičienė su koliu Gama ir Remigijus iš Kauno su VEO

Lietuvos jaunimo rinktinė aerouoste Dniepropetrovske (Rusija) atvykusi į TSRS jaunių čempionatą 1986 m. Iš kairės Jaroslav Šeipun su VEO, Audronė Paragytė su koliu Aramis, Livija Daubaraitė-Vaitkevičienė su koliu Gama ir Remigijus iš Kauno su VEO.

Labai dažnai kinologai susitikdavo dresūros aikštelėse. Pagrindinė dresūra vykdavo toje vietoje kur šiuo metu stovi greitosios pagalbos ligoninė. Čia vykdavo ir pagrindinės šunų parodos bei sporto varžybos. Kita aikštelė buvo prie Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmų priešais prekybos centrą MINSKAS.

Susidomėjimas kinologija buvo didžiulis. Vilniaus kinologijos klubo kinologė Livija Vaitkevičienė pasakoja, kad rinkdavosi dresuoti šunų net esant temperatūrai žemesnei nei -10C° šalčio. Dresūrą pravesdavo buvęs sovietų karininkas Aleksandras Aleksandrovič Krainov, seniai perkopęs 70 metų amžių. Vilkėjo kareivišką aprangą: apsiavęs veltiniais, kareivišku vatinuku. Visi turėjo išsirikiuoti į eilę ir dar išklausyti ilgą teorinę dalį.

Vertybės taip pat buvo visai kitokios. Jei šiuo metu visi giriasi savo šuns eksterjeru, laimėjimais parodose, tai tuo metu galėjai pasididžiuoti tik savo šuns gebėjimais. Ir pasipildavo:
- O mano šuo moka telefono ragelį pakelti,
- O mano šuo moka kapeiką nuo žemės pakelti,
- O mano šuo tarp kojų moka šliaužti!
- O mano ...
Ir taip be galo.

Kadangi šunys buvo gerai išmokyti buvo sukurta daug parodomųjų kolektyvų, net atskirų veislių parodomųjų kolektyvų. Jie vykdavo į vaikų namus, mokyklas, įvairias šventas. Pasirodydavo atskiruose Vilniaus mikrorajonuose, prie įmonių.

Lietuvos čempionatas Vilniuje 1982 m. Jaunimo rungties nugalėtojai.

Lietuvos čempionatas Vilniuje 1982 m. Jaunimo rungties nugalėtojai. I vieta Jaroslav Šeipun, II vieta Viktoras Avtuško, III vieta Remigijus iš Kauno.

Lietuvos čempionatas Vilniuje 1982 m. Apdovanojimus įteikia SDAALR šunininkystės klubo viršininkas Anatolijus Stepanovičius Kovalenko

Lietuvos čempionatas Vilniuje 1982 m. Apdovanojimus įteikia SDAALR šunininkystės klubo viršininkas Anatolijus Stepanovičius Kovalenko.

Kauno kinologijos klubas

Naujai išrinkta 1985 m. Kauno šunininkystės klubo taryba.

Naujai išrinkta 1985 m. Kauno šunininkystės klubo taryba.

Nuo 1984 metų Kauno kinologijos klubui pradėjo vadovauti Karolis Masilionis. Tuo metu susidomėjimas kinologija buvo didžiulis. Pasak Karolio Masilionio jam pradėjus vadovauti buvo 179 nariai. Pusė iš šių narių neturėjo šuns. Tam, kad gauti šunį, reikėjo išlaikyti techninio minimumo egzaminą. Egzaminai buvo pakankamai sudėtingi. Komisiją sudarė 5-6 kinologijos specialistai. Kiekvieną dieną įstodavo po 30-40 ar net 50 naujų narių. Buvo organizuojami jaunųjų kinologų kursai. Mokymai vykdavo nuo 7-tos ir 9-tos valandos vakaro. Grupėse būdavo po 30-40 žmonių.

Pradėjęs vadovauti klubui Karolis Masilionis žengė labai ryžtingą tais laikais žingsnį ir pradėjo kovą su tuo metu plačiai paplitusia yda – piknaudžiavimu alkoholiu darbo metu. Pasekmė buvo tokia, kad naujai suformuotoje taryboje liko tik du senosios tarybos nariai. Tačiau veikla nenukentėjo, o klubas augo ir stiprėjo.

Daug renginių buvo organizuojama miestuose. Susirinkdavo gausybė žiūrovų. Susidomėjimas kinologija buvo didžiulis. Buvo rodomi įvairūs triukai su šunimis, parodomos jų darbinės savybės. Kaune renginiai vykdavo tuometiniame ŽALGIRIO stadione (šiuo metu jo vietoje stovi prekybos centras MOLAS), Dainų slėnyje, Dariaus ir Girėno stadione.

Pirmasis bulterjeras Lietuvoje sulaiko nusikaltėlį šunų reviu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Pirmasis bulterjeras Lietuvoje sulaiko „nusikaltėlį“ šunų reviu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Šunų reviu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Šunų reviu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Šuolis į aukštį pasirodymo metu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Šuolis į aukštį pasirodymo metu dainų slėnyje Kaune 1987 m.

Jaunieji žiūrovai šunų reviu dainų slėnyje Kaune metu 1987 m.

Jaunieji žiūrovai šunų reviu dainų slėnyje Kaune metu 1987 m.

Klaipėdos kinologijos klubas

Klaipėdos klubo nariai

Klaipėdos klubo nariai.

Klaipėdos kinologijos klubas įsikūrė 1968 metais. Pirmoji klubo vadovė buvo Maša. 1970 metais ją pakeitė Irina Novikova. Nuo 1973 metų iki 1982 klubui vadovavo Lilija Nikolajeva, o nuo 1982 metų – dabartinė klubo vadovė Svetlana Postarnakova. Dar reikia paminėti Vladimir Lopatinskij, kuris nuo klubo įkurimo dirbo dresuotoju.

Klubo patalpos buvo Liepų gatvėje (tuo metu Gorkio gatvė). 1973 metais klubas, kartu su sportininkais-nardytojais, įsikūrė Melnragėje.

Kaip ir visi to meto kinologijos klubai, klubas priklausė SDAALR sukarintai organizacijai. Kadangi Klaipėda buvo prie Vakarinės Sovietų sienos, klubo veikla buvo glaudžiai susijusi su pasienio tarnyba. Šiai tarnybai klubas ruošė šunis.

Klubo vaikinai ir merginos augino šunis iki 8-12 mėnesių amžiaus. Iki šio amžiaus šunys buvo išmokinami pagrindinių komandų, kaip „Sėdėt“, „Gulėt“, „Stovėt“ ir kt. Karinei tarnybai buvo naudojama išskirtinai Rytų Europos aviganių veislė.

Po pavasarinio ir rudeninio vaikinų šaukimo į Sovietų kariuomenę per priesaiką klubo nariai iškilmingai įteikdavo šunis naujiems šauktiniams. Nuo šios akimirkos šunys pradėdavo tarnybą su naujais šeimininkais.

Gavę šunis, jaunieji kareiviai išvykdavo kartu su jais į Sovietų šalies gilumą tęsti šuns dresūros. Su išdresuotais šunimis grįždavo atgal ir saugodavo pasienį iki tarnybos pabaigos. Po tarnybos, jei pageidavo, galėjo šunį pasiimti su savimi į namus. Bet, jei šuo būdavo labai geras, turėjo palikti pasienio tarnybai toliau tęsti sienos apsaugos darbo.

Be Rytų Eurpos aviganių kubas veisė ir kitas veisles: kolius, spanielius, pudelius, pekinus, foksterjerus, taksus ir kt. Bet populiariausi buvo Rytų Europos aviganiai. Kad gauti šios veislės šuniuką susidarydavo 15-20 žmonių eilė.

Parodos metu

Parodos metu.

Dresūroje

Dresūroje.

Klubo nariai su augintiniais

Klubo nariai su augintiniais.

Jaunieji klubo nariai

Jaunieji klubo nariai.

Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Karolio Masilionio, Livijos Zizevskės asmeninių archyvų bei Klaipėdos kinologijos klubo archyvo.