Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Lygiaplaukis retriveris

Lygiaplaukiai retriveriai
Lygiaplaukis retriveris

Elegantiški lygiaplaukiai retriveriai XIX a. buvo išvesti atnešti nušautą grobį (paukščius) iš vandens. Tuo pasirūpino britų medžiotojai, kadangi paukščių medžiokė Didžiojoje Britanijoje buvo labai populiari. Todėl šie šunys yra puikūs plaukikai, greiti, energingi, žaismingi. Jie turi gerą uoslę.

Šiuo metu lygiaplaukiai retriveriai dažniau sutinkami šeimose kaip puikūs kompanionai ir šeimos nariai. Jie nereiklūs, todėl tapo labai populiarūs. Gali gyventi tiek sodyboje, tiek bute mieste. Išskirtiniai ir svarbiausi lygiaplaukių bruožai: gražus siluetas judant ir stovint, lengva ir rami eisena, graži galva, plaukas bei puikus charakteris.

Į oficialų standarto sąrašą tarptautinė FCI organizacija juos įtraukė 1954 m.

Istorija

Lygiaplaukiai retriveriai buvo išveisti apie devyniolikto amžiaus vidurį. Tuo metu visi retriveriai vadinti bendru pavadinimu – banguotieji retriveriai. Britų medžiotojams buvo labai aktualu turėti greitą, mėgstantį vandenį, turintį gerą uoslę bei švelnų sukandimą šunį. Todėl kryptingai siekė šias savybes suteikti veisiamam lygiaplaukiui retriveriui. 1882 metais lygiaplaukiai retriveriai buvo išskirti iš bendro retriverio būrio ir suteiktas pastarasis lygiaplaukio retriverio pavadinimas. Po aštuonerių metų jau buvo aprašytas jų standartas.

Nuo kokios veislės buvo pradėti veisti lygiaplaukiai retriveriai tikslių žinių nėra, tačiau žinoma, kad uoslei pagerinti veisime buvo naudojami seteriai. Meilę vandeniui davė niūfaundlendų kraujas, o vikrumas paveldėtas iš vandens spanielių. Prie viso to dar buvo pridėta koli veislės aviganių genų. Todėl gabumai mokytis atėjo iš pastarosios veislės. Ir tai šiek tiek papildomai pridėjo aviganiams būdingų bandos ganymo savybių. Manoma, kad lygus kailio plaukas taip pat atėjo iš kolio.

Iki Pirmo Pasaulinio karo lygiaplaukiai retriveriai buvo populiariausia veislė tarp retriverių. Po to išpopuliarėjo Labradoro retriveriai, o vėliau auksaspalviai retriveriai. Tik po Antro Pasaulinio karo pavyko vėl atstatyti lygiaplaukių retriverių populiarumą ir normalų veismą.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Didžioji Britanija;
    Kilmės laikas:
    XIX a.;
    Buvo:
    Atnešantis pašautą laimikį šuo;
    Dabar:
    Namų šuo, paukštšunis, lauko varžybų dalyvis;
    Gyvenimo trukmė:
    12-13 metų;
    Kiti vardai:
    Flat Coated Retriever;
    Masė:
    25-36 kg;
    Ūgis:
    56-61 cm.
  • Privalumai

    • Tinkamas gyventi mieste (gali gyventi ir bute);
    • Lengvai pakelia šaltį;
    • Gerai sutaria su kitais šunimis;
    • Lengvai dresuojamas;
    • Ištvermingas ir nereikalaujantis didesnės priežiūros;
    • Lengva kailio priežiūra;
    • Puikiai sutaria su vaikais.
  • Trūkumai

    • Labai judrus, reikalauja daug fizinio aktyvumo.

Savybės

Kaip jau buvo minėta tai greiti, energingi ir žaismingi šunys. Labai mėgstantys vandenį. Nors dabar tai daugiau šeimos nariai, tačiau modžioklės savybės puikiai išlikę. Atnešti ką nors dantyse jiems yra tikras džiaugsmas. Todėl reikia pasirūpinti ir suteikti šį džiaugsmą. Už viską labiau lygiaplaukiai retriveriai mėgsta atnešti kamuoliuką. Net paskatinimui galima naudoti ne tik kąsnelius, bet duoti pažaisti su kamuoliuku. Būtina su šios veislės šunimi dažnai išvažiuoti į gamtą ir pamėtyti (aportuoti) atnešimui skirtą daiktą. Lygiaplaukis retriveris – aktyvių žmonių šuo! Turintis aviganio kraujo jis yra bandos (šeimos) narys. Todėl nereikia nustebti jei išleidę šunį į lauką pasilakstyti po kiek laiko išėję rasite savo lygiaplaukį retriverį belaukiantį jūsų už durų. Jei šios veislės šuo lauke yra tikras padūkėlis, tai namuose jau tampa ramus ir elegantiškas.

Išvaizda

Ilga, gerai sudėta, atitinkanti retriverio sudėjimą ir funkcijas, tinkama šiam atnešti sumedžiotą fazaną, antį ar kiškį. Kaukolė ir snukis atrodo tarsi susilieję į vieną, nes kaukolė yra gana plokščia, vidutinio pločio, skruostikauliai lygūs, puikiai derantys su ilgu ir stipriu snukiu, kuris idealiai užpildo tarpą žemiau akių. Kakta tolygi, nežymi, menkai pastebima, nesukurianti išlenktos nosies įspūdžio. Antakiai yra šiek tiek pakelti bei paslankūs, išreiškiantys ekspresyvumą. Kaktą vertėtų vertinti iš profilio tam, kad netrukdytų pakelti antakiai. Pakaušis nėra ryškus, kaukolė pasižymi išlinkimu ties ta vieta, kur pakaušis tolygiai pereina į kaklą. Išraiška protinga bei maloni. Akys gana atitolusios viena nuo kitos, vidutinio dydžio, migdolo formos, tamsiai rudos (leidžiamas ir riešuto atspalvis); jokiu būdu ne didelės, apvalios ar gelsvos. Akių vokų kraštai yra vienspalviai ir įtempti. Ausys nedidelės, tinkamai išsidėsčiusios, prigludusios prie galvos ir plaukuotos. Jos nėra žemai kabančios (kaip pas skalikus bei seterius). Nosies – plačios šnervės, juodos – juodaplaukių šunų ir rudos rausvai rudos spalvos šunų. Lūpos gana siauros, tvirtos, dailios ir sausos. Nasrai ilgi ir pakankamai stiprūs, kad galėtų panešti kiškį ar fazaną. Sąkandis – žirklinis. Išlūžęs dantis neturėtų būti laikomas trūkumu.

Kaklas – stiprus ir šiek tiek išgaubtas. Vidutiniškai ilgas, nes taip lengviau ieškoti grobio. Neturi nuokarų. Nugara stipri ir tiesi. Krūtinės ląsta gili, siekia alkūnes, gerai išsivysčiusi ir platoka. Šonkauliai gilūs, gerai išlenkti, tęsiasi nuo priekinio krūtinkaulio iki paskutinio šonkaulio. Papilvė: didelė krūtinė pereina į įtrauktą pilvą. Juosmuo stiprus, raumeningas ir pakankamai ilgas, kad šuo galėtų laisvai judėti, bėgioti, būti paslankus. Strėnos vidutiniškai plačios ir raumeningos. Uodega pakankamai tiesi, puikiai sudėta, siekia maždaug kulkšnis. Kai šuo juda, uodega linksmai vizginama, tačiau niekada nepakyla aukščiau nugaros linijos.

Pečiai ilgi, nukreipta atgal mentė su viršutine priekinės kojos dalimi yra maždaug vienodai atitolusios viena nuo kitos. Raumenys išsivystę puikiai, bet ne per stambūs. Alkūnės gerai sudėtos, prigludusios arti kūno. Priekinės kojos tiesios ir tvirtos, vidutiniškai kaulėtos. Čiurnos nuožulnios ir tvirtos. Pėda ovali ir apvali. Vidutinio dydžio ir tvirtumo su lenktais pirštais ir storomis letenomis.

Galinės galūnės raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Šlaunikaulis pakankamai ilgas, su blauzdikauliu sudaro maždaug 110 laipsnių kampą, tai šuniui judant leidžia tinkamai atsispirti ir lengvai statyti galines kojas. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai ryškūs, statmeni žemei, lygiagretūs vienas kitam. Rudimentinių pirštų nėra.

Kailio spalva vientisa juoda arba rausvai rudo atspalvio (kepenų) spalva. Neleistina geltona, kreminė ar jokia kita spalva išskyrus dvi leistinas.

Plaukas yra vidutinio ilgio, storio ir tankio, ypač blizgus. Idealus plaukas – tiesus ir lygiai gulantis. Nedidelis plaukų bangavimas yra leistinas, tačiau kailis neturėtų būti garbanotas, tarsi vilnonis, nei trumpas, šilkinis ar purus. Lygiaplaukiai retriveriai – tai darbo šunys, todėl jų kailis turi juos apsaugoti nuo bet kokio oro, vandens bei žemės. Taigi, kailis turi būti tinkamos struktūros, ilgio bei tankio, kad deramai apsaugotų šunį. Lygiaplaukis retriveris yra medžioklinis šuo, todėl jo kailis nėra itin ilgas. Lygiaplaukio retriverio ausys, krūtinė, priekinės galūnės, šlaunys bei uodegos apačia yra tankiai apaugę, tačiau ne pūkuoti, šiurkštūs ar šilkiniai. Tankesni kaklo gaurai, einantys link keteros bei pečių – tipiškas patinų bruožas, todėl kaklas atrodo storesnis, o ketera aukštesnė, kartais tai atrodo kaip įdubimas ties ketera.

Tvirtas judėjimas yra itin svarbus medžiokliniam šuniui. Žvelgiant į lygiaplaukį iš šono, matyti, kad jis juda gražiai, išlaikydamas pusiausvyrą, grakščiai ir koordinuotai, niekada nebidzena ir nejuda gremėzdiškai. Priekinės ir užpakalinės kojos puikiai susilenkia ir išsitiesia, užtikrindamos dailų žingsnį. Nugara šuniui judant atrodo tiesi, stipri.

Priežiūra

Didesnės priežiūros nereikia. Retkarčiais reikia pašukuoti kailį.

Išvaizdos (standarto) šaltinis: www.retriveriai.lt