Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Šuns anatomija ir fiziologija

2016-02-10
Autorius Karolis Masilionis

Šuns nervų sistema, uoslės organai, klausos ir pusiausvyros organai, regos organai, jutimo organai.

Šuns nervų sistema

Nervų sistema

Tai kūno reguliacinė sistema, kuri greitai sklindančiais nerviniais impulsais kontroliuoja ir valdo kitų organų sistemų funkcijas. Nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę. Pagal funkcijas dar skirstoma į somatinę ir vegetacinę.

Centrinė nervų sistema reguliuoja ir koordinuoja visų organų bei sistemų, tuo pačiu ir viso organizmo veiklą. Ją sudaro galvos ir nugaros smegenys.

Galvos smegenys yra kaukolės ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias smegenis, kurias sudaro didieji smegenų pusrutuliai, tarpines smegenis (kurios susideda iš gumburinių smegenų, hipotalamo ir trečiojo skilvelio), vidurines smegenis (kurias sudaro keturkalnis ir smegenų kojytės, kuriose yra refleksų centrai) ir rombines smegenis (kurias sudaro pailgosios smegenys, jungiančios galvos smegenis su nugaros smegenimis) ir užpakalinės smegenys (susidedančios iš tilto ir smegenėlių). Pailgosiose smegenyse yra svarbūs gyvybiniai centrai, nuo kurių priklauso nesąlyginiai refleksai. Tai kvėpavimo, medžiagų apykaitos, vėmimo, kosėjimo ir kt. Smegenėlės koordinuoja judesius, pusiausvyrą. Iš išorės smegenis dengia trys smegenų dangalai. Tai išorinis - kietasis, vidurinis - voratinklinis ir vidinis - švelnusis. Po viduriniu smegenų dangalu yra subarachnoidinis tarpas, pilnas smegenų skysčio. Iš galvos smegenų pamato išeina 12 galvinių nervų porų. Galvos smegenys susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkąją medžiagą sudaro neuronų kūnai arba nervinės ląstelės. Ji išsidėsto branduoliais arba ištisiniais sluoksniais. Baltoji medžiaga yra neuronų ataugos, kurios jungia branduolius. Ji sudaro smegenų laidus.

Šuns smegenys

1 pav. Šuns smegenys.

Smegenų pusrutulius jungia didžioji smegenų jungtis, o iš išorės - smegenų žievė. Joje skiriamos kaktinė, viršugalvinė, pakaušinė ir smilkininė skiltys. Pro viršugalvinę skiltį praeina centrinė vaga. Į priekį nuo jos yra motorinė (judėjimo) žievė, o į užpakalį - somatosensorinė (kūno jutimų) žievė. Pakaušinėje skiltyje yra regos, smilkininėje - klausos žievė. Didelė žievės dalis, susijusi su judesiais ar jutimais, sudaro asociacinę (nespecifinę) žievę. Smegenų žievėje analizuojami ir sintetinami iš aplinkos patenkantys jaudinimo impulsai. Ji kontroliuoja visų nervinių centrų darbą. Smegenų žievėje prasideda sąlyginis refleksas, joje yra refleksų ir jų valdymo centrai.

Nugaros smegenys yra centrinės nervų sistemos apatinė dalis, esanti stuburo kanale. Viršuje jos jungiasi su galvos smegenų pailgosiomis smegenimis, apačioje nusmailėja ir pasibaigia nugaros smegenų kūgiu. Iš nugaros smegenų į abu šonus priekine ir užpakaline šaknelėmis išeina nugariniai nervai. Nugaros smegenys, kaip ir galvos, susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkoji medžiaga susitelkusi nugaros smegenų viduje apie centrinį kanalą, einantį nugaros smegenų ašimi. Iš priekio, šonų ir užpakalio pluoštais ją supa baltoji medžiaga (nervinės ataugos). Baltosios medžiagos pluoštai - laidai būna kylantieji (jais impulsais iš periferijos eina į galvos smegenis) ir nusileidžiantieji (impulsas iš galvos smegenų eina į periferiją). Iš išorės nugaros, kaip ir galvos, smegenis dengia smegenų dangalai. Jų tarpus užpildo riebalinis audinys ir smegenų skystis. Nugaros smegenyse susidaro paprasti refleksai, kurių susidaryme nedalyvauja galvos smegenys. Tokio reflekso žiedą paprastai sudaro trys neuronai. Nugaros smegenyse išsidėstę nesąlyginių refleksų centrai - judėjimo, šlapinimosi, vidaus organų raumenų veiklos ir kt.

Nervinė ląstelė (neuronas)

2 pav. Nervų sistema. Nervinė ląstelė (neuronas).

Periferinė nervų sistema jungia centrinę nervų sistemą su kitomis kūno dalimis. Ją sudaro galvos ir nugaros nervai, nervų šaknelės, nerviniai rezginiai ir nerviniai mazgai (ganglijai). Kiekvienas nugaros nervas prasideda priekinėmis ir užpakalinėmis šaknelėmis. Nugaros nervai yra mišrūs. Jie susideda iš juntamųjų ir judinamųjų skaidulų. Nugaros nervai įnervuoja odą, griaučių raumenis ir kaulus. Jie skirstomi į kaklinius, krūtininius, juosmeninius, kryžmeninius ir uodeginius.

Yra 12 porų galvos nervų. Tai uoslės, regos, akies judinimosi, skridininis, trišakis, viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio, atitraukiamasis, klajoklis ir kt. Vieni jų yra tik juntamieji (pvz.: uoslės, regos), nes prasidėję periferijoje, perduoda dirginimus į atitinkamus galvos smegenų centrus, kiti yra tik judinamieji. Šiais nervais (pvz. akių judinamuoju) impulsas sklinda iš centro į periferiją. Mišrūs nervai (pvz., trišakis, veidinis) turi juntamųjų ir judinamųjų skaidulų ir panašūs į nugaros nervus.

Somatinė nervų sistema yra centrinės ir periferinės nervų sistemos dalies, inervuojanti griaučių ir kai kurių organų skersaruožius raumenis. Jos eferentinės (išcentrinės)nervų skaidulos prasideda galvos ir nugaros smegenų somatiniuose branduoliuose. Somatinė nervų sistema dar vadinama animaline (gyvūnų), nes reguliuoja gyvūnams būdingus valingus judesius.

Vegetacinė nervų sistema yra nervų sistemos dalis, palaikanti gyvybines kūno funkcijas, derinanti organų ir sistemų darbą su organizmo poreikiais. Kartu su endokrinine sistema ji reguliuoja organizmo aprūpinimą maisto medžiagomis, energijos vartojimą, atliekų šalinimą, vandens apykaitą, dauginimosi funkcijas, koordinuoja organizmo reakcijas įvairiose situacijose. Kartu palaiko pastovią vidinę aplinką (kūno temperatūrą, vidinį kraujospūdį, vandenilio jonų koncentraciją), įnervuoja visų organų lygiuosius raumenis, liaukas ir širdį. Skirtingai nuo somatinės nervų sistemos, vegetacinė nervų sistema nuo gyvūno valios nepriklauso. Ji turi centrinę ir periferinę dalį. Centrinė dalis yra hipotalame, smegenų kamiene ir nugaros smegenyse. Periferinę dalį sudaro nerviniai mazgai (ganglijai) ir nervinės skaidulos, einančios iš centrinės nervų sistemos į organus.

Vegetacinė nervų sistema dar skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę. Simpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, inervuojanti vidaus organus, kraujagysles, prakaito liaukas ir mobilizuoja organizmo aktyvumą stresui, kovai, bėgimui nuo pavojaus. Jos centrai yra nugaros smegenų krūtinės ir juosmens dalyje. Periferinė simpatinės nervų sistemos dalis susideda iš simpatinių nervinių mazgų (ganglijų), nervų ir nervinių rezginių. Dvi simpatinių nervinių mazgų grandinės yra iš abiejų stuburo šonų. Jos dalijamos į kaklinę, krūtininę, juosmeninę, kryžmeninę ir uodeginę dalį. Trečioji nervinių mazgų grandinė yra prieš stuburą, greta aortos. Simpatinė nervų sistema dažnina ir stiprina širdies susitraukimus, sutraukia odos ir pilvo organų kraujagysles, išplečia skersaruožių raumenų kraujagysles, didina kraujospūdį, išplečia vyzdį, slopina virškinamojo trakto judesius, seilių liaukų sekreciją, didina prakaitavimą, pašiaušia plaukus. Ji gali sukelti sėklinių pūslelių, gimdos susitraukimus.

Parasimpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, kuri inervuoja vidaus organų nevalingus raumenis bei liaukas. Ji daugiausia susijusi su energijos atgavimu, išsaugojimu ir medžiagų apykaita. Centrinė parasimpatinė nervų sistemos dalis yra galvos smegenų kamiene ir kryžmeninėje nugaros smegenų dalyje. Iš centrinės dalies išeina periferinės parasimpatinės skaidulos. Iš galvos smegenų kamieno jos eina kartu su galviniais nervais. Parasimpatinės skaidulos į akies vidinius raumenėlius (akies vyzdžio ir lęšiuko pasaitus) eina akies judinamuoju nervu, į ašarų ir seilių liaukas eina vidiniu ir liežuviniu ryklės nervais. Klajoklis yra didžiausias parasimpatinis nervas, kuris inervuoja krūtinės ir pilvo organus. Iš kryžmeninės dalies išeinantis dubens nervas inervuoja dubens organus: storąją ir tiesiąją žarną, šlapimo pūslę, lytinius organus. Parasimpatinė nervų sistema lėtina širdies darbą, mažina kraujospūdį, siaurina bronchus ir akies vyzdį, stiprina skrandžio ir žarnyno judėjimą, liaukų sekreciją, aktyvina maisto medžiagų įsiurbimą iš žarnyno į kraują ir t.t.

Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai tą patį organą (audinį) dažniausiai veikia priešingai. Vieni jo veiklą skatina, kiti slopina, todėl organai lengvai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos.

Visa nervų sistema sudaryta iš pagrindinių ląstelių, arba neuronų, ir pagalbinių ląstelių, arba glijos. Neuronai turi trumpas šakotas ataugas (dendriitus) ir ilgą ploną ataugą aksoną, kuris sudaro jungtis (sinapses) su nervinėmis arba kitokiomis ląstelėmis. Glija palaiko smegenų vidinės terpės pastovumą. Su kapiliarų sienelių ląstelėmis ji sudaro hemotoencefalinį barjerą, kuris nepraleidžia kai kurių medžiagų iš kraujo į smegenis. Aplink aksonus susidaro balta medžiaga - mielinas, kuriuo padengti aksonų pluoštai centrinėje nervų sistemoje sudaro baltąją smegenų medžiagą. Iš neuronų kūnų susidaro pilkoji medžiaga. Nugaros smegenyse ji užima centrinę dalį, o didžiosiose galvos smegenyse užima periferinę dalį ir sudaro žievę. Tarpinėse smegenyse ir smegenų kamiene pilkoji medžiaga sudaro branduolinę. Smegenų kamiene yra nervinių ląstelių sankaupa - tinklinis darinys. Periferinėje nervų sistemoje neuronų kūnų telkiniai sudaro nervinius mazgus (gangalijus), o aksomų pluoštai - nervus.

Nervų sistema priima ir apdoroja informaciją, reguliuoja ir koordinuoja kitų organų ir sistemų veiklą, valdo kūno judesius, padeda organizmui prisitaikyti prie kintančios aplinkos.

Uoslės organai

Šuns uoslės organai gerai išsivystę ir išsidėstę uodžiamojoje nosies srityje, viršutiniame jos trečdalyje esančioje uodžiamojoje gleivinėje, kurią dengia daugiaeilis uodžiamasis epitelis. Jis sudarytas iš atraminių ir juntamųjų ląstelių. Atraminėse ląstelėse yra pigmento, kuris suteikia gleivinei geltoną spalvą. Juntamųjų ląstelių paplatėjimuose yra plonų plaukelių, didinančių uodžiamąjį paviršių. Jie judėdami padeda ląstelėms geriau susiliesti su įkvėptu oru. Kai į nosį patenka kvapnios medžiagos molekulės, tai po uodžiamuoju epiteliu esančių liaukų sekretu drėkina paviršių. Šiame sekrete ištirpusios su oru patekusios cheminės medžiagos pradeda veikti juntamąsias ląsteles. Šiose ląstelėse kilęs jaudinimas uodžiamaisiais nervais sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis.

Uoslės organai

3 pav. Uoslės organai.

Šunims būdinga labai puiki uoslė. Tai priklauso nuo šuns veislės, jo individualių savybių ir labai priklauso nuo gyvenimo aplinkos bei dresuotumo. Šunų dresuotojams būtina žinoti, kad šuns uoslė jam pavargus žymiai susilpnėja. Be to, uoslei atsiliepia ir šuniui susirgus bei sukergtoms kalėms. Jei šunį versime ilgai dirbti pagal kvapnius pėdsakus, tai po kurio laiko jo uoslė susilpnės, bet vėliau, šuniui pailsėjus, vėl atsistatys. Vienų veislių šunims būdinga aukštutinė, o kitų - žemutinė uoslė. Aukštutinė uoslė būdinga šunims uodžiantiems iš labai toli. Tuo pasižymi laikos ir paukštšuniai. Ši žemutinė uoslė daugiau būdinga skalikams, taksams ir kitiems šunims, kurie tiesiog įbedę nosį į žemę, uodžia žvėries pėdsaką. Išvesdamas naujas veisles, žmogus, atsižvelgė ir į uodimo būdą. Tai labai svarbu medžiokliniams šunims.

Klausos ir pusiausvyros organai

Kaip uoslės organai, taip ir klausos šunims labai svarbūs. Jų pagalba šuo išgirsta artėjančio žmogaus šlamesį, išgirsta šeimininko pašaukimą ar įsakymą atlikti kokią nors užduotį. Klausos ir pusiausvyros organus sudaro ausys, kurios susideda iš išorinės, vidurinės ir vidinės dalies. Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis, jį judinantys raumenys ir išorės klausomoji landa.

Ausies kaušelis - tai elastinga kremzlė, padengta odos raukšle. Siauruoju galu ausies kaušelis prisitvirtina prie išorinės ausies landos. Ties jo pagrindu yra riebalinis kūnas. Ausies kaušelis apaugęs plaukais, kurie ant jo išorinės pusės trumpi, o įgaubtoje dalyje - ilgi. Kartu su ausų sierą gaminančiomis liaukomis plaukai saugo išorinę klausomąją ausies landą nuo nešvarumų ir svetimkūnių patekimo. Išorinė klausomoji ausies landa susideda iš kremzlinės ir kaulinės dalies. Ji prasideda piltuvo pavidalo įdubimu kaušelyje ir sudaro kanalą, kurio gale yra būgnelis, skiriantis išorinę ausį nuo vidurinės. Ausies būgnelį sudaro trys sluoksniai: išorinis (odos), vidurinis (jungiamojo audinio) ir vidinis (gleivinės).

Šuns vidurinė ausis yra smilkinkaulyje. Ji susideda iš būgninės ertmės su klausomaisiais kauliukais, ausies trimito ir speninės ataugos. Klausomieji kauliukai - plaktukas (jo rankenėlė įaugusi į būgnelį), priekalas ir kilpa - sąnariais suaugę į vieną grandinę ir mechaniškai perduoda būgnelio virpėjimą vidinei ausies daliai. Būgninę ertmę su nosiarykle jungia ausies trimitas. Pro jį vidurinė ausis susisiekia su išore, ir oro slėgis abipus būgnelio išsilygina.

Vidinė ausis susideda iš kaulinio labirinto ir jame esančio plėvelinio.

Kaulinis labirintas sudarytas iš prieangio, trijų kaulinių, pusratinių kanalų ir sraigės (susisukusio kanalo). Kiekviena šių dalių savo ruožu susideda iš kaulinės ir plėvelinės dalies, tarp kurių cirkuliuoja skystis. Prieangis užima ertmę tarp vidurinės ausies, pusratinių kanalų ir sraigės. Pusratiniai kanalai yra viena kitai statmenose plokštumose.

Plėvelinis labirintas yra plėvinis kanalas, šiek tiek mažesnis už kaulinį labirintą. Tarp šių labirintų sienelių yra skaidraus bespalvio skysčio - perilimfos. Plėvelinis labirintas pripildytas skaidraus skysčio - endolimfa. Sraiginio latako viduje yra sudėtingas spiralinis organas - klausos analizatorius receptorius. Jis susideda iš keliomis eilėmis išsidėsčiusių epitelinių ląstelių, tarp kurių yra plaukuotos juntamosios klausos ląstelės - fonoreceptoriai. Garso bangos per ausies kaušelį ir išorinė klausomąją landą suvirpina būgnelį. Jo virpesiai per plaktuką, priekalą ir kilpą perduodami prieangio langelio membranai, kurie sukelia vidinės ausies endolimfos virpesius. Šie transformuojami į nervinį impulsą, kuris nervų nunešamas į galvos smegenų klausos centrus, o iš jų į tų smegenų pusrutulių žievę. Čia impulsai analizuojami ir suvokiamas garsas.

Vidinės ausies prieangis ir pusratiniai kanalai sudaro pusiausvyros, arba vestibulinį aparatą, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą.

Regos organai

Gerai išsivystę šuns uoslės, klausos ir regos organai. Regos organai yra akys. Akis susideda iš akies obuolio, regos nervu sujungto su galvos smegenimis, ir apsauginių bei pagalbinių darinių - akies judinamųjų raumenų, vokų, junginės ir ašarų prietaiso (liaukos). Akies obuolys yra rutulio formos. Jo siena susideda iš trijų dangalų: išorinio fibrozinio, vidurinio kraujagyslinio ir vidinio, arba tinklainės. Fibrozinis dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio. Priekinė jo dalis permatoma ir vadinama ragena. Per ją į akį patenka šviesos spinduliai. Užpakalinė dalis stora, balta, tvirta, nepermatoma ir vadinama odena (akies baltymu). Odenos priekinę (matomąją) dalį dengia junginė - skaidri plėvė, kuri iškloja ir vokų vidinį paviršių. Išorinis akies obuolio dangalas saugo akį nuo aplinkos poveikio. Akies obuolio vidurinis kraujagyslinis dangalas turi daug kraujagyslių. Skiriamos dvi jo dalys: priekinė, susidedanti iš rainelės ir krumplyno, ir užpakalinė - gyslainė. Rainelė yra žiedo pavidalo, persišviečia pro rageną. Nuo rainelės pigmento priklauso akių spalva. Rainelės viduryje yra apvali anga - vyzdys, pro kurią praeina šviesos spinduliai. Tarpas tarp rainelės ir ragenos vadinamas priekine akies kamera - ji pripildyta skysčio. Už rainelės yra krumplynas, kuris turi ataugas, gaminančias akies kamerų skystį, ir raumenį. Raumuo susitraukdamas ir atsipalaiduodamas keičia akies optinės sistemos laužiamąją galią. Krumplynas pereina į gyslainę, kuri aprūpina krauju vidinį akies obuolio dangalą - tinklainę. Joje yra šviesai jautrių nervinių ląstelių (stiebelių ir kūgelių). Tinklainės centre yra jos jautriausia vieta - geltonoji dėmė. Pažeidus šią dėmę, rega labai susilpnėja. Šiek tiek į vidų nuo geltonosios dėmės yra regos nervo diskas. Jame nėra šviesiai jautrių ląstelių, o tik nervinės skaidulos, todėl regėjimo lauke yra akloji dėmė. Akyse yra specialių, gebančių laužti šviesos spindulius darinių. Jiems priskiriamas lęšiukas, stiklakūnis ir akies obuolio kamerų skystis. Kartu su ragena jie sudaro šviesą laužiantį aparatą. Šviesos spinduliai, patekę į akį pro rageną, lūžta ir surenkami tinklainėje. Joje šviesos energija sužadina nervinius impulsus, kurie regos nervu ir takais sklinda į galvos smegenų regos centrą. Lęšiukas yra už rainelės. Jis skaidrus, išgaubto lęšio pavidalo, susideda iš sluoksniais susiklosčiusių skaidulų. Lęšiuką dengia kapsulė. Tarp rainelės ir lęšiuko yra užpakalinė akies kamera, pripildyta skysčio, kuris pro vyzdį gali patekti ir į priekinę akies kamerą. Už lęšiuko esantis stiklakūnis pripildo visą akies obuolį. Akies riebalinis kūnas saugo akį nuo sutrenkimų ir temperatūros svyravimų. Viršutinis ir apatinis vokai kartu su blakstienomis saugo akies obuolį iš priekio. Vidiniame akies kampe yra trečiasis vokas. Vokai kartu su ašaromis nuvalo nuo akies obuolio smulkius svetimkūnius. Vokų užpakalinį ir visą akies obuolio priekinį paviršių dengia akies junginė. Junginėje, ypač ties viršutiniu jos skliautu, yra liaukučių, kurios gamina ašaras bei gleives, saugančias rageną ir junginę nuo išdžiuvimo. Ašaras gamina ašarų liauka, esanti kiekvienos akies viršutiniame išoriniame akiduobės kampe ir pagalbinės ašarų liaukutės, esančios junginėje. Joje pagamintos ašaros kaupiasi ašarų maišelyje ir ašariniais kanalėliais bei ašariniu nosies lataku nuteka į nosį.

Šuns rega pasižymi savitomis ypatybėmis. Šuo negali vienu metu abiem akim matyti daikto, nes kiekviena akis turi savo regos lauką. Šuo beveik neskiria spalvų, bet mato skirtingos formos daiktus. Jis pastebi judantį daiktą už 250-300 m, bet jo tikrą vaizdą pamato tik nuo 28 m. Šeimininką šuo atpažįsta pirmiau jį suuosdamas negu pamatydamas.

Jutimo organai

Jutimo organai skirstomi į regos, klausos, pusiausvyros, uoslės, skonio organus ir lietimo, temperatūros bei skausmo. Lietimo, temperatūros bei skausmo dar vadinami odos jutimo organais. Bet to dar yra judėjimo ir vidaus jutimo organai.

Šuns, kaip ir vilko, svarbiausias jutimų organas yra uoslė. Gerai prižiūrimas neregintis šuo dar gali gyventi, o šuo praradęs uoslę - sunkiai. Patirtis rodo, kad net arti esantį šeimininką šuo pirma užuodžia, o tik paskui pamato. Šuns uoslė 11500 kartų stipresnė nei žmogaus. Šuo gali skirti beveik pusę milijono kvapų. Gi žmogui labai retai tik kelis šimtus. Šuo gali išskirti jį dominantį kvapą iš šimto įvairaus stiprumo kvapų, o žmogui stipriausias kvapas užgožia visus kitus. Šuns protėviai gerai užuosdavo grobį ir priešą, todėl dresuotas pėdsekys suseka nusikaltėlį penkių valandų senumo pėdsakais arba apuostęs dar seniau jo pamestą daiktą. Medžioklinis šuo iš kvapo skiria įvairius žvėris, paukščius. Kuo greičiau žvėris tolsta, tuo stipriau dirgina šunų uoslę. Pievoje pėdsakai kvepia ilgiau negu parą, o ant asfalto tik kelias valandas. Dėl šoninio vėjo šuo dažnai pameta staigiai sukantį į šalį pėdsaką, o aplytų pėdų visai neberanda. Šunys pėdsaką suranda ir po 10-12 cm sniego sluoksniu, taip pat gali surasti rūdos klodus, esančius 5-7 ir net 12 m gylyje.

Ne visų veislių šunys turi tokią pat uoslę. Pav. lygumų kurtai yra pakankamai akyli, bet turi prastą uoslę. Uoslės stiprumas priklauso nuo šuns paskirties, veislės, sveikatos, nuovargio, alkio ir troškulio. Jei šuo ilgai eina pėdsakais, tai jis ilgai turi ilsėtis, nes pavargęs šuo užuodžia vis prasčiau.

Jei šeimininkas ilgam laikui išvyksta iš namų, pravartu į šuns guolį dėti savo drabužį ar kitą daiktą. Parvežant mažą šuniuką į naujus namus, reikia paimti su juo ir skudurėlį iš gimtojo lizdo, kuris prisigėręs vados narių ir kalės prakaito, šlapimo kvapo, padeda šuneliui lengviau pernešti pirmąsias dienas naujoje aplinkoje.

Šuo turi labai gerą klausą. Jis girdi labai aukšto dažnio (iki 110 000 virpesių per sekundę) garsą, todėl šuniui galima komanduoti žmonėms negirdimu ultragarsiu švilpuku, kurį šuo girdi 500 m atstumu. Jei silpną šlamesį žmogus išgirsta 6 metrų atstumu nuo savęs, tai tą patį šlamesį šuo išgirsta jau būdamas 24 m atstumu. Šuns klausai dažnai nekliudo net netoliese keliamas triukšmas. Prie triukšmo šunį reikia pratinti. Reikia vesti į triukšmingą aplinką prie triukšmingų magistralių, geležinkelio linijų, kad šuo palengva priprastų ir nebebijotų. Šuo skiria 1/14 tono besikeičiančius garsus ir puikiai nustato garso kryptį. Niekada nereikia ant šuns šaukti. Geriausia komanduoti normalia intonacija. Šuo visa, ką išgirsta, labai gerai įsimena. Labai dažnai tenka įsitikinti, kad šuo iš labai toli atpažįsta savo šeimininko automobilio burzgimą ir bėga jo pasitikti.

Labai neįprasta yra šuns rega. Kiekviena jo akis aprėpia skirtingą regėjimo lauką. Šuo gerai skiria įvairių pavidalų daiktus, taip pat už 250-300 m judantį daiktą. Žmogaus siluetą šuo mato už 700 m, o tikrą vaizdą iki 28 m. Anksčiau buvo manyta, kad šuo visiškai neskiria spalvų. Bet naujausi bandymai rodo, kad kai kurias spalvas šuo išskiria. Pastebėta, kad akylesni šunys silpniau užuodžia.

Šuns lytėjimas panašus į žmogaus, bet šuo žymiai atsparesnis skausmui. Tai pastebėta stebint šunis kaunantis tarpusavyje. Kai kurie šunys kaudamiesi su priešininku, nekreipia dėmesio į kruvinas žaizdas.

Keletas ilgų ir kietų snukio plaukų padeda šuniui tamsoje neatsitrenkti į kokią netikėtą kliūtį.

Skonio jutimas, kaip ir žmogaus, labai susijęs su šuns uosle. Šuo pašaro skonį junta prasčiau nei žmogus, bet besirausdamas šiukšlynuose visada pasiieško organizmui reikalingų medžiagų.

Kaip ir kiti gyvūnai, šunys puikiai jaučia žemės paviršiaus vietas, kurios veikia visus gyvūnų organizmus, gerina ar blogina žmonių ir gyvulių psichinę bei fizinę būseną. Jie nujaučia žemės drebėjimą bei kitas stichines nelaimes, sergančio šeimininko mirtį, artėjantį priešą. Šunys, kaip ir katės gali sugrįžti pas buvusį šeimininką iš labai toli. Jei katė grįžta į savo buvusį medžioklės plotą, tai šuo pas savo šeimininką. Kai kada šunys suranda ir toli iš namų išvykusį šeimininką. Toks šuns nuovokumas aiškinamas telepatija. Kartais šuo per atstumą jaučia šeimininko emocijas, veržiasi jo gelbėti arba paklūsta mintimis siunčiamoms šeimininko komandoms.