LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Nesąlyginiai ir sąlyginiai dirgikliai, jų naudojimas dresuojant

2012-04-10
Autorius Karolis Masilionis

Prieš pradėdami nagrinėti nesąlyginius ir sąlyginius dirgiklius, trumpai pakalbėkime apie receptorius ir analizatorius.

Nesąlyginiai ir sąlyginiai dirgikliai, jų naudojimas dresuojant

Nuotraukos šaltinis: edogtrainerschool.com

Gyvūno organizmas negali egzistuoti, negaudamas informacijos apie savo būseną bei išorinius ir vidinius viso organizmo pokyčius. Pirmiausia panagrinėkime, kaip jis reaguoja į vidinius dirgiklius.

Dirgikliai būna įvairūs: garsų, kvapų, šviesos, mechaniniai ir kt. Kiekvienas iš jų priimamas tik tam tikromis jautriomis nervų galūnėmis – receptoriais. Daug receptorių yra raumenyse ir visame organizme.

Šuns vidaus organai – širdis, plaučiai, inkstai, kraujagyslės, žarnynas, skrandis ir kiti organai irgi turi receptorius. Jie labai jautrūs cheminiams, mechaniniams, temperatūros ir kitiems dirgikliams. Receptoriai registruoja vidinius organizmo pokyčius ir perduoda į centrinę nervų sistemą (pvz., raumenų susitraukimą, spaudimą, temperatūrą ir .t.t.). Šviesos dirgiklius priima akių receptoriai, garso – ausų receptoriai, kvapus – nosies receptoriai. Sužadinimo procesas iš receptorių nervais perduodamas į vieną ar kitą galvos smegenų didžiųjų pusrutulių zoną. Čia dirgikliai diferencijuojami, pvz., nustatomas kvapo pobūdis, garso ypatumai, daikto forma ir t.t.

Organai, kurie priima ir išskiria dirgiklius vadinami analizatoriais. Kiekvienas analizatorius susideda iš trijų dalių. Pvz., regėjimo analizatorių sudaro regos receptorius, regėjimo nervas ir galvos pusrutulių smegenų žievės regos zona. Tad šuo mato daiktus ne tik akimis, bet ir analizatoriaus pagalba. Pažeidus akies ryšius su smegenimis, regėjimas prarandamas.

Įprastinėmis gyvenimo sąlygomis šuns organizmą vienu metu veikia daug dirgiklių. Į galvos smegenų žievę ateina signalai iš kiekvieno jų, bet organizmas reaguoja tik į svarbiausius. Reakcija į kitus, ne tokius reikšmingus dirgiklius slopinama. Taigi įvairūs analizatoriai padeda organizmui prisiderinti prie gyvenimo sąlygų.

Receptoriai, kurių dirginimas sukelia pojūčius, galvos didžiųjų pusrutulių smegenų žievėje, vadinami jutimo organais. Dresuojant šunis, jutimų organų vaidmuo labai didelis. Pvz., regos organų pagalba šuo stebi žmogaus judesius, gestus, veido mimiką, pozą, judesių greitį ir t.t. Šunų klausos organai priima garso bangas iki 40-50 tūkstančių virpesių per sekundę. Ypač išlavėjusi šunų uoslė. Ji 11500 kartų stipresnė už žmogaus. Todėl šuo gali išskirti iki 500 tūkstančių kvapų.

Visa, kas veikia jutimo organus (receptorius) ir sukelia pojūčius, vadinama dirgikliais. Gyvenimo aplinka, kurioje gyvena šuo, jau yra dirgiklis. Pasikeitus gyvenimo aplinkai (naujas apšvietimas, drėgmė, temperatūra ir t.t.) šuns organizme susidaro tam tikri pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia šuns elgseną.

Didelę įtaką šuns elgsenai turi ir vidiniai dirgikliai: trūkstant maisto ir vandens, atsiranda maisto ir vandens ieškojimo refleksas. Lytiškai sudirgintas šuo susijaudina, darosi neramus, patinai sekioja rujojančią kalę, bėga iš namų. Stiprūs, neįprasti nauji dirgikliai pakeičia šuns elgseną, šuo gali nebereaguoti į dresuotojo komandas ar gestus. Gyvuliai, paukščiai, triukšmas, šūviai, nepažystami žmonės, tai atkreipiantys šuns dėmesį išoriniai dirgikliai. Reikia įpratinti šunį ramiai reaguoti į juos. Prie vidinių atkreipiamųjų dirgiklių skiriami skausmo pojūčiai, pavargimas, tiesiosios žarnos ir šlapimo pūslės persipildymas ir t.t. Šie dirgikliai visada trukdys įprastiniam šuns darbui. Todėl dresuotojas turi viso to nepamiršti ir laiku pašalinti šias kliūtis.

Dirgikliai, naudojami dresuojant šunis, būna sąlyginiai ir nesąlyginiai.

Nesąlyginiai dirgikliai sukelia nesąlyginį refleksą. Dresuojant šunis, iš nesąlyginių dirgiklių dažniausiai naudojami maisto ir mechaniniai dirgikliai.

Maisto (pašaro) dirgikliais gali būti mėsos, duonos, sūrio ir sausainių gabaliukas bei koncentruoto sauso pašaro granulės, bei kitas šunų mėgstamas kąsnelis. Šis dirgiklis naudojamas įtvirtinti sąlyginį veiksmą. Pvz., ištariama komanda „Sėdėt!“, ranka spaudžiamas šuns juosmuo ir, kai šuo atsisėda (ar bebaigiąs atsisėsti), duodamas gardus, šuns mėgstamas pašaro kąsnelis. Šitaip šuo mokomas įveikti kliūtis, ateiti pas dresuotoją ar šeimininką, loti bei atlikti kitus šeimininko pageidaujamus pratimus.

Kad šuo imtų kąsnelį ir kad šis dirgiklis veiktų stipriau, dresuojamas šuo turi būti nešertas arba po šėrimo praėjus 3-4 valandoms. Skanėstų gabaliukai turi būti vienodo dydžio – maždaug 2x2 cm. Labai maži gabaliukai – silpnas dirgiklis, o duodant stambius gabaliukus, šuo greit pašeriamas ir tampa tingus. Paprastai duodant šuniui skanėstą šūktelime komandą „Geras!“ ir paglostome šuns krūtinę, jei šuo su stovinčiomis ausimis. Jei šuo turi kabančias ausis galima glostyti kur patinka. Tai padeda formuotis sąlyginiam refleksui. Kai įgūdžiai įtvirtinami, skanėstai duodami vis rečiau ir galiausiai jų nebeduodame, o šūktelime komandą „Geras!“ arba paglostome šunį. Prieš pradėdamas lankyti šunų dresavimo aikštelę, šuns šeimininkas turi gerai susipažinti su šunų dresavimo pagrindais.

Mechaniniai dirgikliai – tai smūgis vytele, rimbu, tam tikros vietos (juosmens, strėnų, keteros ir t.t.) spaudimas ranka, glostymas, kaklo užveržimas dygliuotu antkakliu, pavadėlio timptelėjimas ir t.t. Paveikus šunį mechaniniu dirgikliu, sukeliama tam tikra jo reakcija. Naudodamas mechaninius dirgiklius, dresuotojas turi žinoti šuns ypatybes, įvertinti dirgiklio jėgą, kad šuo nepradėtų bijoti dresuotojo arba net kandžioti jo.

Jei mechaninį dirgiklį naudoja dresuotojo padėjėjas, jis turi sužadinti šuns aktyvią gynybinę reakciją. Šuo turi pulti, o padėjėjas, atlikęs puolamuosius veiksmus, demonstratyviai pasišalinti, tuo paskatindamas šunį aktyviai pulti.

Šitaip dresuojamas šuo tampa piktas, drąsus ir nepasitikintis svetimais žmonėmis. Labai naudingas mechaninis dirgiklis dresuojant šunį, yra jo glostymas, kartu duodant skanėstų. Tai padeda sudaryti sąlyginį maisto refleksą ir stiprina šuns prieraišumą prie šeimininko.

Mechaninius dirgiklius reikia naudoti daug rečiau negu maisto.

Sąlyginiai (signaliniai) dirgikliai sukelia sąlyginį refleksą. Dresuojant šunis, naudojami garsiniai (komandos), regimieji (gestai), kvapų ir kiti sąlyginiai dirgikliai.

Sąlyginiai dirgikliai gali būti laikas, šuns ir dresuotojo poza, vietovė ir t.t. Pvz., jei įpratinsime šunį visada dirbti pagal kvapą anksti ryte, tai dieną ar vakare šuo dirbs daug prasčiau. Jei dresuotojas per užsiėmimą iš pradžių, atlikus kiekvieną komandą, šunį paskatins kąsneliu, o pabaigoje nustos skatinti, tai susiformuos sąlyginis laiko ryšys ir antroje užsiėmimo dalyje šuo praras aktyvumą, vykdys komandas nenoriai, nes nesulauks kąsnelio. Jei šunį mokysime loti sėdint, tai vėliau, kai susidarys refleksas, šuo, išgirdęs komandą „Balsas!“ arba „Lok!“, iš pradžių atsisės, po to pradės loti. Šiuo atveju poza kartu su komanda tapo sąlyginiu dirgikliu. Jei įgūdis loti pagal komandą įtvirtinamas vienoje patalpoje, tai šuo, būdamas kitoje aplinkoje, prastai vykdys šią komandą. Šiuo atveju, prastai ir aplinka tapo sąlyginiu dirgikliu. Be to, sąlyginiu dirgikliu gali tapti dresuotojo veido mimika, balso intonacija, judesių greitis, dresuotojo poza ir t.t. Todėl dresuojant šunį reikia kaitalioti užsiėmimų laiką, vietą ir ypač dresuotojo padėjėjus.

Dresuojant šunis be garsinių komandų, dresuotojas naudoja ir gestus, nes to gali prisireikti valdant šunį per atstumą, nesant galimybei naudoti garsines komandas.

Šunų dresavime komandos naudojamos kaip sąlyginiai dirgikliai. Tai garsų kompleksas. Vieną komandą nuo kitos šuo atskiria pagal garsų sudėtį ir jų kiekį. Pakeitus komandą kitu žodžiu pagal prasmę, šuo nereaguoja. Pvz., jei šuo išmokytas prieiti prie dresuotojo pagal komandą „Pas mane!“, sušukus „Ateik čia!“ šuo nekreips dėmesio į naują komandą. Jei dresuotojas, mokydamas šunį, nuolat kaitalioja komandas, tuščiažodžiauja pvz. (aš tau sakiau, kad klausytum, ką čia darai) ir t.t., tai tik apsunkina dresuotę, nes šuo nesupranta naujų žodžių prasmės. Šuniui žodis yra garsų kompleksas, garsinis dirgiklis. Žodinė komanda – ne paprastas, o kompleksinis dirgiklis, nes šuo supranta ne tik garsų sudėtį, bet ir jaučia komandos intonaciją. Jei komandos, ištartos normaliu tonu, nepapildysime skanėstu, o komandą, ištartą įsakomu tonu, papildysime, tai susidarys refleksas tik komandai ištartai įsakmiu tonu. Todėl dresuotojas priklausomai nuo darbo sąlygų ir tikslų, ištaria komandas įsakoma, grasinama ir paprasta (normalia, švelnia) intonacija.

Įsakmi intonacija naudojama išugdant šuniui įvairius įgūdžius. Komanda ištariama užtikrintai (įsakančiu tonu), ne per garsiai ir įtvirtinama besąlyginiais dirgikliais (maistu, pavadėlio timptelėjimu ir t.t.).

Grasinama intonacija padeda sustiprinti komandos veiksmą, priverčiant arba uždraudžiant atlikti veiksmą ypač tada, kai šuo nereaguoja į įsakmiai ištartą komandą, kuriai jau išugdytas sąlyginis refleksas. Komanda ištariama staigiai, pakeltu tonu ir įtvirtinama skausmingesniu veiksmu negu įsakančia intonacija ištarta komanda (stiprus paspaudimas, staigus pavadėlio trūktelėjimas, smūgis vytele, rimbu ir t.t.)

Ugdant sąlyginį refleksą komandai, ištartai grasinama intonacija, taikomas skausmingas dirgiklis. Grasinama intonacija ištariama komanda „Fu!“. Ji ištariama garsiai, staigiai ir įtvirtinama vytelės ar rimbo smūgiu, staigiu pavadėlio patempimu, stipriu šuns juosmens spūstelėjimu ir t.t. Šia komanda nutraukiami visi dresuotojui nepageidaujami šuns veiksmai. Tačiau negalima grasinamos intonacijos naudoti ten, kur nebūtina, nes šuo suirzta, pradeda bijoti šeimininko.

Kai šuo atlieka ne tokį reikšmingą dresuotojui nepageidaujamą veiksmą vietoj komandos „Fu!“ patartina vartoti komandą „Negalima!“, ištartą įsakančia intonacija. Ši komanda labiau tinka, kai šuo gyvena bute, nes dažnas komandos „Fu!“ kartojimas išsekina šuns nervinę sistemą.

Normali (švelni) intonacija naudojama kviečiant šunį pas save komanda „Ateik!“ ir giriant šunį po atliktos užduoties komanda „Geras!“. Pasikvietus šunį švelnia intonacija, nors jis buvo prieš tai nusikaltęs, niekada negalima šuns bausti, nes vėliau šuo nustos ateiti pas šeimininką ir bus sugadinti tarpusavio santykiai tarp šuns ir šeimininko.

Visos dresavimo komandos turi būti tariamos aiškiai, trumpai, standartiškai. Kuo rečiau reikia naudoti grasinamą intonaciją, nes tai sukelia šuns pasyvią gynybinę reakciją. Todėl sunkiau susidaro sąlyginiai refleksai.

Gestais galima be garso valdyti šunį per atstumą. Jais dresuotojas nurodo šuniui judėjimo kryptį apieškant vietovę, patalpas ir t.t. Dirbti pagal gestą paprastai pradedame mokyti, kai šuo neblogai vykdo žodines komandas. Gestus, kaip ir komandas, reikia perteikti aiškiai, standartiškai.

Pradėdami šunį mokyti dirbti pagal gestus pirmiausia parodome gestą po to arba tuo pačiu metu ištarti žodinę komandą. Kai šuo jau pradeda neblogai atlikti užduotį, žodinė komanda ištariama vis vėliau ir kai šuo pradeda reaguoti į gestą žodinė komanda pamažu išnyksta.

Jeigu mokant šunį dirbti pagal gestus pirmiausia ištarsime žodines komandas, o po to rodysime gestus, šuo visada lauks žodinės komandos ir nereaguos į gestus.

Kvapų dirgikliai. Uoslės pagalba šuo pažįsta šeimininką, randa maistą, slepiasi nuo priešų, randa medžioklės laimikį, suranda nusikaltėlį pagal paliktus pėdsakus ir t.t. Uoslė padeda pasireikšti šuns lytiniams instinktams, įvertinti pašaro kokybę ir t.t.

Kiekvienas žmogus turi individualų kvapą, pagal kurį šuo be dideli vargo atskiria jį nuo kitų. Be individualaus kvapo žmogus dar skleidžia ir kitus kvapus: muilo, kvepalų, batų, tabako, buto, kvapus susijusius su profesija ir kt. Svarbiausias šuniui yra individualus žmogaus kvapas. Judėdamas žmogus prakaituoja, o smulkios dalelės lekia į šonus ir palieka kvapnų žmogaus pėdsaką. Prie šio kvapo prisideda dirvos, augalų, sutrintų vabaliukų kvapai ir t.t.

Šuo pauostęs žmogaus kvapu kvepiantį daiktą, pagal kvapnų pėdsaką, paliktą ant žemės, randa šio kvapo skleidėją po kurio laiko, už daugelio kilometrų. Šuns uoslės jautrumas gali mažėti dėl daugybės priežasčių (ligos, pervargimo, ilgo uoslės veikimo kvapais ir t.t.).

Rasti nusikaltėlį pagal kvapnų pėdsaką, apieškoti vietovę, atskirti žmogų pagal daikto kvapą ir atlikti kitus darbus gali šuo, kurio uoslė auginant ir dresuojant buvo gerai ištreniruota.

Norint, kad šuo gerai surastų kvapnius pėdsakus ir pagal kvapą reikalingus daiktus šuo turi būti tinkamai šeriamas. Negalima šuniui duoti aštrių patiekalų, kurie silpnina šuns uoslę.