LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Podhalės aviganis

Podhalės aviganis

Podhalės aviganiai, klasikiniai kalnų bandganiai ir sargšuniai, – labai raumeningi, apžėlę nuostabiais plaukais šunys, kuriems nė motais net atšiauriausias oras. Juos buvo mėginta kinkyti ir į ratelius, kanadiečiai ir amerikiečiai net bandė juos pritaikyti policijos ir kariniam darbui, bet niekam nepavyko pakeisti budraus, bet nuošalaus sargšunio paskirties – gyventi su banda, su ja keliauti ir net būti kerpamam kartu su avimis. Į grėsmingojo sargo valdas nepavyksta įsibrauti jokiam potencialiam plėšrūnui (nei vilkui, nei žmogui). Nepriklausomo būdo šuo sugeba būti mielu keturkoju draugu. Tai yra puikus sargas, tačiau bute laikyti netinkamas, nes yra gana judrus ir piktas. Turi daug judėti.

Istorija

Manoma, kad lenkų žemėse šių šunų atsirado 4-5 amžiuje. Kalnuotame Podhalės slėnyje paplito balti aviganiai, panašūs į vengrų ir slovakų čuvašus. Baltos spalvos šuo tamsoje gerai pastebimas ir skiriasi nuo vilko. Mūsų dienomis šios veislės šunys ne tik gano avis, bet ir vedžioja akluosius, veža vežimėlius ir rogutes su lengvais kroviniais. Šios veislės šuns standartas pirmą kartą buvo priimtas 1937m. Per II pasaulinį karą Podhalės aviganių žymiai sumažėjo, veislė susimaišė su kitomis. 1972 m. buvo priimtas naujas veislės standartas.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Lenkija;
    Kilmės laikas:
    XVII a.;
    Buvo:
    galvijų sargšunis;
    Dabar:
    sargšunis, namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    9-11 metų;
    Kiti vardai:
    Owczarek Podhalanski, Owczarek Tatranski, Tatra Mountain Dog;
    Masė:
    45-69 kg;
    Ūgis:
    61-87 cm.
  • Privalumai

    • Geras sarginis šuo;
    • Prisitaikęs prie šalto klimato;
    • Gerai sutaria su vaikais.
  • Trūkumai

    • Netinka gyventi mieste;
    • Su kitais šunimis gali kilti sunkumų;
    • Sunkiai dresuojamas.

Charakterio savybės

Idealus sargšunis. Nepriklausomo charakterio. Prisirišęs prie šeimininko ir nemėgstantis svetimų.

Išvaizda

Šios veislės šuo iš šono atrodo kvadratiškas; kalė truputį ilgesnė už patiną. Patino aukštis ties ketera 65-70 cm, kalės – 60-65 cm; galimas 2-3 cm nukrypimas. Galva vidutinio didumo. Kakta iškiloka, tarpuakyje – negili išilginė vagelė. Snukis platus, truputį siaurėjantis. Nosies veidrodėlis vidutinio didumo, juodas; šnervės plačios. Lūpos tamsiais kraštais, prigludusios. Dantys dideli, lygūs; sankanda žirkliška, gali būti ir repliška. Akys vidutinio didumo, įkypos, tamsiai rudos, raiškios; vokų kraštai tamsūs. Ausys vidutinio ilgumo, trikampės, storokos, labai apžėlusios. Kaklas vidutinio ilgumo, raumeningas ir apžėlęs. Nugara plati, tiesi; ketera ryški, strėnos pasvirusios. Pilvas truputį įtrauktas. Priekinės kojos tiesios, raumeningos, nelabai storų kaulų. Mentės pasvirokos, prigludusios. Riešai šiek tiek pasviri. Letenos didokos, ovalios; tarpupirščiai prižėlę; pirštų pagalvėlės standžios, tamsios. Užpakalinės kojos truputį pakrypusios atgal, iš užpakalio atrodo lygiagrečios. Uodegos pagrindas nelabai aukštai; nurimusio šuns uodega nepakyla aukščiau nugaros, siekia kulnus; galas gali būti truputį riestas. Kailis baltas.

Priežiūra

Kailį reikia nuolat šukuoti.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“