LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Rotveileris

Rotveileris

Tvirto sudėjimo, stiprių žandikaulių rotveileriai – puiki apsauga. Šiandien šie įspūdingi gražuoliai, kilę iš senųjų šernų medžioklių, paplito visame pasaulyje kaip šeimos numylėtiniai ir sargšuniai. Jie nesunkiai išmoksta klusnumo, bet gali ir susierzinti. Veisėjams, ypač Skandinavijos, pavyko sušvelninti šį bruožą.

Istorija

Rotveilerių protėviai buvo Azijos mastifų tipo šunys (taip pat rotveileriai yra artimi šveicarų ganymo šunų giminaičiai – panašios išvaizdos ir būdo), atkeliavę į Vokietiją kartu su įsiveržusiais romėnų legionais maždaug 74-aisiais po Kr. metais. Romos legionieriai į tolimus žygius varėsi gyvulių bandas karių maistui, o koviniai šunys juos ganė ir saugojo. Perėję Alpes ir atsidūrę Pietų Vokietijoje, romėnai rado teritoriją, itin tinkančią žemdirbystei ir gyvulininkystei. Būtent čia, netoli Neharo upės, nuolatinai įsikūrė kai kurie romėnai su savo bandganiais šunimis.

Iš pradžių šunys buvo naudojami saugoti galvijų bandoms ir jas ganyti. Jie turėjo tempti krovininius vežimėlius, naktimis saugoti galvijus, neleisti jiems nuklysti, ginti į turgų, nešti po kaklu parištą šeimininko piniginę, žinant, kad tik kvailys pamėgintų ją pavogti. Todėl manoma, kad rotveilerių protėviai buvo senovės romėnų koviniai šunys ir Vokiečių „mėsininkų šunys“.

Devynioliktojo amžiaus viduryje, atsiradus geležinkeliams, buvo uždrausta ginti galvijus, o vežimaičius netrukus pradėjo tempti asilai. Sumažėjus rotveilerių poreikiui, jų auginimas beveik liovėsi, todėl rotveilerių populiacija dramatiškai sumažėjo. Dabartiniai rotveileriai buvo išveisti XIX a. Rotveile, Pietų Vokietijoje. Šie puikūs šunys netrukus paplito Šveicarijoje ir Skandinavijos šalyse, JAV kaip policininkų šunys. 1921 metais buvo įkurtas Vokietijos rotveilerių klubas (Allegmeine Deutsche Rottweiler Klub), siekiantis susigrąžinti rotveilerius; o pirmoji knyga apie šią veislę buvo išleista 1924 metais. 1935 metais buvo priimtas veislės standartas. Veislė išsaugojo savo svarbiausius bruožus ir standartą. Rotveileris yra stiprus, labai protingas ir gali gana daug dirbti. Jis yra grėsmingas šeimos bei namų sargas ir nėra linkęs per daug susijaudinti ar be reikalo loti. Rotveileriai dar ir šiandien kartais pavadinami mėsininkų šunimis (Rottweiler Metzgerhund).

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Vokietija;
    Kilmės laikas:
    po 1820 metų;
    Buvo:
    galvijų varovas, sargšunis;
    Dabar:
    namų, policijos šuo, sargšunis;
    Gyvenimo trukmė:
    11-12 metų;
    Kitas vardas:
    Rottweiler;
    Masė:
    41–50 kg;
    Ūgis:
    58-69 cm.
  • Privalumai

    • Gali gyventi mieste;
    • Nereikalauja daug priežiūros;
    • Lengvai dresuojamas;
    • Geras sarginis šuo;
    • Patikimas tarnybinis šuo.
  • Trūkumai

    • Su kitais šunimis gali kilti sunkumų;
    • Būtina daug bėgioti.

Charakterio savybės

Nors rotveileris yra puikus patyrusio šeimininko ar dresuotojo kompanionas, tačiau ne kiekvienam skirtas šuo. Išmintingas šeimininkas pradės mokyti rotveilerį klusnumo, kol šis dar yra mažas šunelis, ir nuolatos tai tęs. Rotveileriui reikia kasdien mankštintis vedžiojamam už pavadėlio, be to, jam labai patinka protinis lavinimas.

Šiandien jau ir Lietuvos policininkai patruliai vedasi su savimi rotveilerių veislės pagalbininkus, kurie pasižymi drąsa, pasitikėjimu savimi, ištverme, nepasitikėjimu svetimais, piktumu, narsa, atkaklumu, labai stipriu gynybos inkstinktu, budrumu, polinkiu ieškoti ir persekioti. Kartu rotveileris yra nuovokus ir tinkantis apsaugai. Jis mėgsta vaikus, iš prigimties ramus, prieraišus. Pavojaus atveju tampa agresyvus, puola žaibiškai, pavojui praėjus, greitai nurimsta. Jie puikiai pasiduoda dresavimui, tik reikia patyrusio trenerio dresuotojo.

Išvaizda

Kailis juodas su įrudžiu ant skruostų, snukio, apatinės kaklo dalies, krūtinės, kojų ir pauodegio.

Šios veislės šuo yra stambus, elegantiškas, tvirtos, masyvios konstitucijos. Vidutinio ir didesnio negu vidutinio ūgio; patinų aukštis ties ketera – 60-68 cm, kalių – 55-63 cm. Galva vidutinio ilgio, tarp ausų plati. Kakta iškiloka, ilgesnė už snukį. Nosies veidrodėlis juodas, platus šnervės didelės. Pakaktys ryškus. Nosies nugarėlė tiesi. Pakaušio gumburas didelis, bet ryškus. Antakiai iškilūs. Skruostai raumeningi. Galvos oda prigludusi, sunerimusiam šuniui ant kaktos gali atsirasti nedidelių raukšlių. Lūpų kraštai juodi, prigludę. Akys vidutinio dydžio, migdoliškos, tamsiai rudos, vokai prigludę. Žvelgia ramiai ir įdėmiai. Ausys aukštu pagrindu, vidutinio dydžio, trikampės, nukabusios, toli viena nuo kitos. Dantys tvirti, sankanda žirkliška. Kaklas storas, vidutinio ilgio, be raukšlių, sprandas raumeningas, riestokas.

Krūtinė didelė, beveik apskrita, jos apačia ties alkūnėmis, krūtinkaulis didelis. Nugara tiesi ir tvirta. Juosmuo trumpas, tvirtas ir žemas. Strėnos plačios, vidutinio ilgio, apvalokos. Mentės ilgos, pasviros. Pečiai prigludę prie liemens. Dilbiai tvirti, raumeningi. Plaštakos stambios, truputį spyruokliuojančios, nelabai stačios. Letenos didelės, sugniaužtos, apskritos. Nagai juodi, trumpi ir tvirti. Kojos tiesios, lygiagrečios. Užpakalinių kojų šlaunys su dubens kaulais ir blauzdomis bei blauzdos slėsnomis sudaro bukus kampus. Plaukai standūs, vidutinio ilgumo, prigludę, šlaunų ilgesni. Judesiai laisvi, žingsnis platus.

Bėga dažniausiai risčia: priekines ir užpakalines kojas stato darniai vieną po kitos, nugara beveik nejuda; einančiam žingine matyti smarkiai judantys nugaros raumenys.

Priežiūra

Kailį reikia šukuoti ir valyti šepečiu kasdien. Reguliariai reikia vesti pasivaikščioti, leisti išsibėgioti. Šiam šuniui reikia daug judėti.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“