Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Samojedas

Samojedas

Tai yra labai draugiški bei geranoriški, atviro charakterio, budrūs, gyvybingi ir drąsūs šunys. Labai mėgsta bendrauti su žmonėmis, ypač su vaikais. Agresija jiems yra svetima. Todėl jie nėra tinkami apsaugai, nors dėl didelio budrumo visada įspės apie nekviestą svečią. Medžioklės instinktas išvystytas labai silpnai. Samojedas – tai stiprus, judrus ir gracingas darbinis šuo. Jis puikiai prisitaiko prie šalto klimato, nes turi labai tankų kailį. Šuo labai sumanus, dėmesingas ir labai veiklus, itin priklausantis nuo šeimininko norų. Kaip ir daugumą špicų juos dresuoti nėra lengva, nes reikia daug kantrybės ir sumanumo. Tik samojedams būdinga „šypsena“ atsiranda dėl akių padėties ir formos bei lengvo burnos užlinkimo kraštuose.

Šios veislės šunys buvo naudojami ne tik elnių ganymui ir jų apsaugai, bet kaip ir medžiokliniai šunys, medžiojant meškas ir vilkus. Jie buvo mylimi už grožį ir napaprastus gebėjimus traukimo (tempimo) tarnyboje. Samojedai buvo net įsileidžiami po pastoge ir naudojami kaip „šildytuvai“

Šiuolaikiniai samojedai gali tempti krovinį, pusantro karto sunkesnį už savo svorį, todėl jie buvo naudojami beveik visose ekspedicijose į Antarktidą bei Arktiką.

Istorija

Tai labai sena veislė. Visada gyveno švarioje aplinkoje ir niekada selekcininkams nekilo noras ją pagerinti. Šios veislės ištakos yra Rusijos šiaurinėje dalyje ir Sibire, kur gyveno šiaurės klajokliai nencai anksčiau vadinti samojedais. Nuo to ir kilo šuns pavadinimas. Nencai nepaprastai aukštai vertino visiškai baltą samojedų spalvą. Tai akinamai baltas kailis su sidabrišku plaukų galuose atspalviu, spindinčiu lyg ledynai, arba visiškai balta spalva su šviesiai gelsvu lyg saulės spindulių atspalviu. Tačiau praeityje šios laikos buvo ir kitų spalvų: juodai baltos ir sabališkos.

Europą samojedai pasiekė 1889 metais. Britų zoologas Ernest Kilburn Scott tris metus gyveno samojedų (nencų) gentyje. Grįždamas su savimi jis pasiėmė rudą patinėlį vardu Sabaka; rusų kalboje šis vardas reiškia tiesiog – šuo. Vėliau iš vakarinės Uralo dalies importavo kreminės spalvos kalytę vardu Vitei Pečiora ir sniego baltumo patiną Musti iš Sibiro. Šie šunys suformavo mums dabar žinomą samojedų veislę.

Šiuo metu mes turime samojedų šunis, kurių savybės yra suformuotos anglų veisėjų. Jie išsaugojo nemaža senųjų veislės bruožų. Anglai nutarė veisti tik baltos spalvos ir šviesiai gelsvo atspalvio šunis.

Pirmą kartą samojedų šunų standartas buvo atspausdintas 1909 metais Didžiojoje Britanijoje.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Rusija;
    Kilmės laikas:
    senovė/XII a.?;
    Buvo:
    šiaurės elnių bandganis;
    Dabar:
    namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    12 metų;
    Kitas vardas:
    Samojedskaja sobaka;
    Masė:
    23–30 kg;
    Ūgis:
    46-57 cm.
  • Privalumai

    • Gali gyventi mieste;
    • Draugiškas su vaikais;
    • Prisitaikęs prie šalto klimato;
    • Labai gražus;
    • Paklusnus;
    • Atsidavęs šeimininkui.
  • Trūkumai

    • Kailis reikalauja didesnės priežiūros;
    • Šeriantis kailiui visur palieka baltų plaukų;
    • Šiek tiek nepriklausomo charakterio;
    • Būtina daug bėgioti.

Išvaizda

Samojedo galva didelė, pleištiška, su plačiu, plokščiu viršugalviu. Snukis vidutinio ilgio, pamažu seurėjantis. Lūpos juodos. Plaukai tarp ausų trumpi ir glotnūs. Nosies veidrodėlis juodas, bet gali būti rudas ar „mėsos“ spalvos. Žandikauliai stiprūs. Akys migdoliškos, įstrižos, vidutinio dydžio, toli viena nuo kitos, tamsiai rudos. Žvilgsnis dėmesingas ir protingas. Akių vokai juodi, dailūs, apvaloki. Ausys standžios, neilgos, su apvaliais galiukais, toli viena nuo kitos. Ausies vidus prižėlęs tankių plaukų. Suaugusių šunų ausys vertikalia stačios. Dantys stiprūs, sąkanda žirkliška. Kaklas dailiai lenktas. Ketera ryški. Nugara vidutinio ilgumo, palti ir labai raumeninga. Šonkauliai paslankūs. Krūtinės ląsta plati ir gili. Uodega ilga, apžėlusi vešliais gražiais plaukais. Ramus šuo uodegą laiko nuleidęs žemyn, o suklusęs ją užmeta ant nugaros. Priekinės kojos tiesios, raumeningos, stambių kaulų. Užpakalinės kojos labai raumeningos, taisyklingų jungimosi kampų. Kulno „karviški“ sąnariai bei tiesūs kampai laikomi yda. Letenos ilgos, plokštokos ir laisvai sugniaužtos. Letenų pagalvėlės apžėlusios tankiais plaukais. Judesiai laisvi, harmoningi ir elegantiški, stipriai atsispiriama užpakalinėmis kojomis. Lėmuo turi būti apžėlęs tankiu, prigludusiu paplaukiu ir ilgais, kietais, tiesiais dengiamaisiais plaukais. Kailis būna visiškai baltas, baltas su šviesiai rudais atspalviais ir grietinės spalvos. Patino ūgis ties ketera 57 cm su ±3 cm tolerancija, kalės – 53 cm su ±3 cm tolerancija.

Trūkumai ir ydos. Ilgas snukis; didelės nepakankamai apžėlusios ausys; nukabusios, pernelyg arti viena kitos ausys; pernelyg trumpas „jaučio“ kaklas; pernelyg ilgas liemuo; per žemai išaugusi uoega; suklususio šuns neužmesta ant nugaros uodega; apvalios – „katiniškos“ letenos; minkšti, banguoti dengiamieji plaukai; poplaukio nebuvimas; nepakankamai apžėlę kojos, šlaunys ir slėpsnos; nedarnūs judesiai; neišprovokuotas agresyvumas; mėlynos arba šviesios akys; nesubrendusios patino sėklidės, vienos arba abiejų sėklidžių nebuvimas.

Priežiūra

Kailį reikia kasdien šukuoti ir valyti šepečiu. Jei kailis sušlampa – išvalyti sausu rankšluoščiu. Povilnė šeriasi vieną kartą per metus. Tuomet reikia stengtis kuo daugiau iššukuoti išsišėrusio kailio. Šį darbą palengvina maudymas – išsišėręs kailis greičiau iškrenta.

Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas
Samojedas

Nuotraukose samojedai iš veislyno KLAJOKLIŲ ŠUNYS.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija II dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“
  • The Dog Encyclopaedia.