LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Šiba

Šiba

Šiba yra mažiausia ir seniausia špicų veislė, kilusi iš Japonijos. Populiariausias japonų vietinis šuo šiba vis dažniau sutinkamas Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Vienu metu veislei grėsė polinkis į prastą dantų sankandą, bet ši yda buvo panaikinta selekcinio veisimo būdu. Šiba, panašiai kaip basendžis, retai loja ir keistai cypauja. Tvirtas ir gan nepriklausomas šuo labai tinka patyrusiam ir kantriam šeimininkui.

Istorija

Šiba ilgus amžius gyvavo Japonijos Sanino regione. Kasinėjant buvo atrasti daugiau nei 2500 metų senumo kaulai. Spėjamas veislės amžius – apie 3000 metų. Istoriškai šiba buvo skirtas medžioti paukščiams ir smulkiems žvėreliams kalnuotose Japonijos vietose, kur stačioje ir raižytoje vietovėje bei tankiuose brūzgynuose kasdien buvo tikrinami jo gebėjimai medžioti. Šibos paplitimo vieta laikomi kalnuoti šalies pakrančių rajonai, nes ten šios veislės šunis naudoja pagal paskirtį. Šios veislės šunys pagal gyvenamąją vietovę mažai kuo skyrėsi. 1868 ir 1912 m. laikotarpiu į Japoniją buvo įvežama daug anglų seterių ir anglų pointerių, ir Japonijoje pradėjo įsigalėti sportinės medžioklės mada. Šibos veislės šunelius kergė su atvežtais iš Anglijos angliškųjų veislių šunimis. Grynakraujų šibos šunų labai sumažėjo. Ir tik 1928 m. selekcininkai, sunerimę dėl tokios padėties, pradėjo kryptingai veikti, siekdami atstatyti šibos veislę. 1934 m. buvo sudarytas pirmas šios veislės standartas, o 1937 m. šibos veislė buvo pripažinta nacionaline vertybe (palikimu).

Tai, jog šis šuo pajėgė įveikti vietovės bei klimato sunkumus ir labai sėkmingai medžiodavo, daug pasako apie šibos įgimtus gebėjimus. Šiandien šiba yra vienas iš populiariausių šunų Japonijoje. Šiuo metu šios veislės šunys Europoje palyginti retoki, o Japonijoje jie ypač paplitę.

Japoniškai žodis „šiba“ (shiba) pradžioje buvo kur kas platesnės reikšmės ir apibūdino visa tai, kas maža. Vėliau šis žodis įgijo konkrečią reikšmę – mažas šunelis.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Japonija;
    Kilmės laikas:
    senovė;
    Buvo:
    smulkių gyvūnų medžioklis;
    Dabar:
    namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    12-13 metų;
    Kiti vardai:
    Shiba Inu;
    Masė:
    8–10 kg;
    Ūgis:
    35-41 cm.
  • Privalumai

    • Paprastai draugiškas vaikams;
    • Gali gyventi mieste;
    • Pakelia karštą, saulėtą klimatą;
    • Prisitaikęs prie šalto klimato;
    • Geras sarginis šuo.
  • Trūkumai

    • Trūkumų nepastebėta..

Charakterio savybės

Kaip ir daugumos Japonijos nacionalinių veislių šunys, taip ir šie, yra nepriklausomo, tačiau paperkamo emocinio charakterio. Šibos gudrumo pojūtis yra labai išugdytas, todėl jį nelengva dresuoti, bet įdomu su juo gyventi. Laimei, šiba taip pat yra draugiškas, ir gali būti geras patyrusio šeimininko/dresuotojo, turinčio gerą humoro jausmą, draugas. Šuo ištikimas, protingas, geras sargas ir šeimos kompanionas.

Išvaizda

Šiba – nedidelis, proporcingo kūno, tvirtos konstitucijos, raumeningas šuo. Juda greitai ir gracingai. Geriausiai vertinamas juodas nosies veidrodėlis. Dantys tvirti, sąkanda žirkliška. Akys palyginti nedidelės, trikampiškos, tamsiai rudos, įstrižokos. Ausys stačios, palyginti nedidelės, trikampiškos, pasvirusios į priekį. Kaklas storas, tvirtas, proporcingas galvai ir liemeniui. Ketera ryški. Nugara tiesi ir tvirta. Juosmuo platus ir raumeningas.

Pilvas įtrauktas. Uodega stora, aukšto pagrindo. Pagal uodegos padėtį nustatoma šuns būsena. Paprastai šibos veislės šuo laiko uodegą ant nugaros susisukusią arba pjautuvo formos. Ištiesta uodega siekia kulno sąnarius. Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, turi būti tiesios. Letenų pirštai skliautiški, sugniaužti. Pagalvėlės tvirtos ir elastingos. Nagai tvirti, juodi. Judesiai lengvi, spyruokliški.

Kailio dengiamas plaukas kietas, styrantis. Poplaukis minkštas ir tankus. Puošnūs plaukai ant uodegos ilgoki, styrantys. Kailis būna rausvas, juodas su įrudžiu, sezamo spalvos, juodai sezamiškas, rausvai sezamiškas. Sezamiškas kailis – tai sumišę juodi ir balti plaukai, ir juodų, ir baltų plaukų tiek pat. Juodai sezamiškas kailis – tai sumišę juodi ir balti plaukai, juodų plaukų kur kas daugiau nei baltų. Rausvai sezamiškas kailis – tai sumišę rausvi ir juodi plaukai, rausvų plaukų kur kas daugiau negu juodų. Visų šių atspalvių kailyje turi būti „uražino“ – baltų dėmių ant snukio šonų, ant skruostų, pabarzdyje, ant kaklo, ant krūtinės, ant uodegos apatinės dalies ir ant galūnių vidinės pusės.

Priežiūra

Kailį kasdien reikia šukuoti šukomis ir valyti šepečiu.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“