Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Šuns kūno dalys ir jų apibūdinimas

2016-02-16
Autorius Karolis Masilionis.

Galvos eksterjeras, liemens eksterjeras, galūnių eksterjeras, kūno proporcijų schema.

Šuns kūno dalys ir jų apibūdinimas

Galvos eksterjeras

Konstitucijos tipas priklauso nuo kaukolės masyvumo ir dydžio. Kaukolės forma ir jos dalių proporcijos beveik nepriklauso nuo to, kaip šuo auginamas ir maitinamas, todėl padeda nustatyti tam tikrų šunų veislių būdingus požymius.

Galva sudaryta iš kaukolės ir snukio dalies. Galva būna trumpa, ilga, proporcinga ūgiui ir sudėjimo tipui bei būdinga veislei. Skirtingų veislių šunų galvos yra nevienodos. Yra sunkios, grubios galvos (su staigiais kaukolės iškilimais ir labai raumeningos), lengvos (su siaura, ištempta, lygia kaukole ir silpnais raumenimis).

Žiūrint į šuns galvą iš priekio, ji gali būti pleišto formos (panaši į buką pleištą su plačiais, neiškilusiais skruostais) arba plačiaskruostė, netgi su išsišovusiais skruostais.

Kakta. Šuns kakta būna plokščia, išgaubta, plati arba siaura. Jei kakta siaura, perėjimas iš jos į snukį paprastai būna palaipsnis arba mažai pastebimas, jei išgaubta – staigus, gilus.

Kaktos formos

1 pav. Kaktos formos.

Pakaktys

2 pav. Pakaktys.

Pakaušio gumbas

3 pav. Pakaušio gumbas.

Nosies nugarėlė

4 pav. Nosies nugarėlė.

Lūpos

5 pav. Lūpos.

Snukis. Snukį sudaro apatinis ir viršutinis žandikauliai. Ši galvos dalis labiausiai kinta. Snukis gali būti ilgas (jei ilgesnis už kaktą) ir trumpas (jei trumpesnis už kaktą). Žiūrint iš profilio, viršutinė snukio linija (tarpuakis) gali būti lygiagreti kaktos linijai, nuleista (jei ji nukreipta žemyn) arba užriesta (jei pakelta į viršų). Snukis gali būti smailas, susmailėjęs ir bukas.

Snukio formos

6 pav. Snukio formos.

Nosies veidrodėlis. Visų veislių šunų nosies veidrodėlio forma beveik vienoda. Priklausomai nuo šuns spalvos, jis būna juodas, derantis prie visų spalvų, rudas ir pilkas – šviesesnių atspalvių šunų. Šunų, turinčių nedidelių dėmių, išsimėčiusių po visą kūną, nosies veidrodėlis kartais būna marmurinio atspalvio.

Rožinio atspalvio nosies veidrodėlis (neturintis pigmento) laikomas visų veislių šuns yda. Tokie šunys nepriimami į eksterjero ekspertizės ringą. Mažų šuniukų nosies rožinė spalva augant tamsėja (atsiranda pigmentacijos taškeliai, kurie vėliau padengia visą veidrodėlį).

Ausys. Šunų ausys skiriasi dydžiu, kaušelio forma ir padėtimi galvos atžvilgiu. Jos būna stačios, pusiau stačios ir nukarusios.

Stačios ausys. Galai nukreipti pirmyn ir į viršų, turi tvirtą ir elastingą kremzlę per visą ausies ilgį. Stačios ausys gali būti didelės, mažos, primenančios lygiašonį arba lygiakraštį trikampius. Stačios ausys, kurių galai nukreipti į šonus, vadinamos nutolusiomis. Jei ausų galai arba jų vidinės pusės nukreiptos į vidų, ausys vadinamos suartintomis.

Pusiau stačios ausys. Turi tvirtą elastingą kremzlę tik apatinėje ausies dalyje. Viršutinė dalis nukreipta žemyn arba į šonus, nes tos dalies kremzlė minkšta.

Nukarusios ausys. Būna dviejų rūšių: kabančios ant kremzlių, t.y. ausys, turinčios tvirtą kremzlę tiktai ausies kaušelio pagrinde, pakeliančios ausį iki viršutinės galvos dalies ir ausys, turinčios minkštą kremzlę, dėl savo svorio nukarusios į galvos šonus.

Kai kurių veislių šunims dėl standarto reikalavimų ausys apkerpamos (apipjaunamos) pagal nustatytą formą. Tai padaryti gali tik veterinarijos gydytojas. (Jeigu nedraudžia šalies gyvūnų globos įstatymai ir gyvūnų globos draugijos taisyklės).

Nepriklausomai nuo ausų formos ir ausų kaušelių kremzlės, jos gali būti aukštai arba žemai galvos atžvilgiu.

Ausys laikomos aukštomis, jei jų pagrindas aukščiau akių linijos, ir žemomis, jei jų pagrindas vienoje linijoje su akimis arba žemiau jų.

Ausų formos

7 pav. Ausų formos.

Dantys. Šunų dantys tokie, kaip ir visų mėsėdžių gyvūnų. Šuo turi turėti 42 dantis. Jų funkcijos yra skirtingos, jie skiriasi forma ir dydžiu.

Viršutiniame žandikaulyje yra 6 kapliai, 2 iltys, 8 prieškrūmiai ir 4 krūminiai. Apatiniame žandikaulyje – 6 kapliai, 2 iltys, 8 prieškrūmiai ir 6 krūminiai dantys.

Dantys turi būti labai sveiki. Jų susiglaudimo forma vadinama sukandimu arba sankanda. Daugelio šunų veislių, susiglaudus žandikauliams, apatinio žandikaulio kapliai išorinėmis pusėmis prisiglaudžia prie viršutinio žandikaulio kaplių vidinės pusės ir kandant dirba kaip žirklės. Tada apatinio žandikaulio iltys įeina į tarpą tarp kraštinių kaplių ir viršutinio žandikaulio ilčių, sudarydamos tvirtą sukandimą, leidžiantį šunims tvirtai stverti. Tols sukandimas vadinamas žirkliniu arba normaliu sukandimu.

Visi nukrypimai nuo aprašyto veislės standarte sukandimo yra šuns yda. Šuo, turintis netaisyklingą dantų sukandimą, šalinamas iš ekspertizės ringo per parodą bei iš veislinių šunų sąrašo.

Be normalaus sukandimo, šuo gali turėti ir kitokį sukandimą. Tai tiesusis arba replių principo sukandimas, perkandimas, nesukandimas ir buldoginis dantų sukandimas.

Šuns, turinčio tiesųjį arba replinį sukandimą, viršutiniai ir apatiniai kapliai susiglausdami atsiremia vienas į kitą (kaip replės). Tokiu atveju pjaunantys kaplių paviršiai greit nudyla. Ilčių ir krūminių dantų padėtis nekinta. Dažniausiai replių principo sukandimas atsiranda esant netaisyklingam kaplinių dantų pasvirimui.

Šuns, turinčio perkandimą, apatiniai žandikaulio kapliai išlenda į priekį. Dažniausiai tai priklauso nuo netaisyklingo apatinių kaplių palinkimo (pasvirimo). Kai perkandimas labai ryškus, apatinio žandikaulio iltys būna pastumtos į priekį ir dyla vidinė apatinių ilčių pusė, prieškrūmiai ir krūminiai dantys.

Šuns, turinčio dantų nesukandimą, t.y. nepakankamai išsivysčiusį apatinį žandikaulį, apatiniai kapliai nesiekia viršutinių kaplių. Tada viršutinio žandikaulio iltys glaudžiai prisispaudžia prie apatinių, dilina jų vidinės dalies paviršių. Dyla ir prieškrūmiai.

Kai šuo turi buldoginį dantų sukandimą, kuris atsiranda dėl sutrumpėjusių snukio kaulų, nosies kaulų ataugos yra labai trumpos ir pakeltos į viršų. Normalaus ilgio apatinis žandikaulis užriestas aukštyn. Už viršutinių kaplių linijos išlindę ne tik apatiniai kapliai, bet ir apatinio žandikaulio iltys, kai kada tiek, kad viršutinė lūpa neuždengia jų. Todėl apatinio žandikaulio kapliai ir iltys matosi iš viršaus. Tai jau negerai. Teisingas buldoginės sankandos atveju viršutinė lūpa uždengia kaplius.

Pastaba: Pieniniai dantys keičiasi tikraisiais nuo 3 iki 6 mėn. Tuo metu nepatartina daryti kosmetinių operacijų, nes organizmas fiziologiškai susilpnėjęs. Iš šuns dantų galima spręsti apie šuns amžių.

Kaklas. Šuns kaklas turi būti sausas ir raumeningas, o jo ilgis – lygus galvos ilgiui (išimtis; trumpasnukių veislės). Trumpą kaklą (trumpesnį už galvą) turi sudribę šunys, o ilgą (ilgesnį už galvą) – sausi, aukštakojai, lengvi šunys.

Kai ant kaklo po gerkle susidaro odos klostės, kaklo oda būna apdribusi. Klostės kartais būna iki apatinės krūtinės dalies, ties krūtine ir sudaro skersines klostes prie pagrindo. Tai apdribęs kaklas.

Kaklo padėtis nustatoma pagal jo pasvirimą horizontalės atžvilgiu. Greito aliūro ir specialiai išvestos veislės šuns kaklas sausas, su nugaros linija sudaro beveik 60˚ kampą. Šunys su masyvia galva ir trumpu kaklu turi žemą kaklą, pakeltą 30˚ kampu virš nugaros linijos.

Patogiausia šunims yra tarpinė normali kaklo padėtis, sudaranti 45˚ kampą su nugaros linija.

Kaklo formos

8 pav. Kaklo formos.

Liemens eksterjeras

Ketera yra pirmų penkių krūtinės slankstelių viršuje ir pečių menčių zonoje. Tai vieta, kur prisitvirtinę stipriausi priekinės dalies raumenys. Ketera yra ryškiai iškilusi virš nugaros.

Nugara. Iš priekio ribojasi su ketera, iš užpakalio – su juosmeniu. Normali raumeninga nugara turi būti tiesi ir plati. Kai nugara tiesi, judesiai geriau perduodami nuo užpakalinių galūnių ir geriau amortizuojasi krūtinės ląsta. Įdubusi arba kuprota nugara laikoma nukrypimu nuo normos, eksterjero trūkumu (yra šunų veislių, kuriems kuprota nugara – norma), pvz., bedlingtono terjeras, vokiečių aviganis ir kt.

Juosmuo turi būti trumpas, platus, raumeningas, truputį iškilus. Kaip ir nugara jis amortizuoja ir perduoda judesių postūmius nuo užpakalinių galūnių. Nukrypimu nuo normos laikomas įdubęs ir kuprotas juosmuo.

Strėnos. Strėnomis vadinama užpakalinė liemens dalis, sudaryta iš stambių dubens kaulų ir stiprių raumenų. Strėnos turi būti ilgos, plačios, raumenys masyvūs. Tada šuns užpakalinės galūnės būna tvirtos, judesiai stiprūs. Viršutinė strėnų dalis vadinama kryžmens kaulu. Strėnų palinkimas uodegos kryptimi turi būti palaipsnis. Nukrypimu nuo normos laikoma siauros, trumpos, horizontalios ir netolygiai žemėjančios strėnos.

Krūtinės ląsta turi būti didelė, stipri ir judri. Jos apimtis nusakoma gilumu, ilgiu ir pločiu. Taisyklinga krūtinės ląsta turi būti ovalo formos. Viršutinė dalis bukesnė, apatinė smailesnė.

Priekinis krūtinės ląstos iškyšulys turi būti vieno lygio su peties menties sąnariu. Apatinė krūtinės dalis yra vieno lygio su alkūne arba žemiau jos.

Nukrypimu nuo normos laikoma apvali (pjūvis – statinės formos), plokščia (su plokščiais šonkauliais), siaura arba smulki (nesiekianti alkūnės) ląsta.

Pilvas turi būti įtrauktas virš krūtinės linijos. Kai kurių veislių šunų pilvo linija išlenkta, kitų – staigiai pakilusi į viršų. Jei pilvo linija žemiau krūtinės linijos, sakoma, kad pilvas nuleistas. Per daug pakeltas pilvas vadinamas įtrauktu.

Ketera

9 pav. Ketera.

Nugara

10 pav. Nugara.

Uodega. Uodegos forma yra vienas būdingų veislės požymių. Daugelio šunų veislių žemyn nuleista uodega siekia kulno sąnarį. Uodega gali būti trumpa (nesiekianti kulno sąnario) ir ilga (žemiau kulno sąnario). Pagal padėtį uodega gali būti pakelta ir nuleista. Pakelta uodega gali būti žiedo (laikoma ant strėnų šono), pjautuvo (laikoma virš nugaros tarsi pjautuvas) formos. Nuleistos uodegos gali būti kardo, kablio, šluotos ir vytelės formos.

Uodegų formos

11 pav. Uodegų formos: 1 - rimbo ir vytelės, 2 - plunksnos, 3 - šluotos, 4 - žiedo, 5 - kardo, 6 - kablio, 7 - pjautuvo.

Vienų šunų uodegos būna apaugusios trumpais, kitų – ilgais plaukais, dažnai dar vadinamais pagražinimo plaukais.

Kai kurių veislių šunims uodegos trumpinamos pagal standarto reikalavimus. (Jie tai daryti nedraudžia šalies gyvūnų globos įstatymas ir gyvūnų globos draugijos taisyklės).

Galūnių eksterjeras

Priekinės galūnės – tai kūno atrama. Jos susideda iš peties, alkūnės, priešpečio (dilbio), riešo, plaštakos ir letenos.

Petys. Jo forma priklauso nuo menties ir peties kaulo ilgio ir krypties. Mentė turi būti ilga ir sudaryti 55˚ kampą su horizontale, einančia per peties ir mentės sąnario centrą. Petys taip pat turi būti ilgas, pakrypęs nuo horizontalios linijos tuo pačiu kampu ir sudaryti su peties mente 90-100˚ kampą (tikslesnis kampo dydis priklauso nuo veislės). Peties raumenys turi būti stiprūs ir sausi. Jei mentė ir peties kaulas yra vertikalesnėje padėtyje ir sudaro tarp savęs 110˚ ir didesnį kampą petys vadinamas tiesiu. Jei petys tiesus, šuo ištvermingesnis šuoliuojant, bet priekinės kojos žingsnis trumpesnis bėgant risčia. Smailą petį (80˚ ir mažesnį) paprastai turi seni arba persirgę sunkiomis ligomis šunys, kurių raumenys silpnai ištreniruoti. Šunys su smailiu peties kampu dažnai turi žemą priekinę dalį.

Šuns priekinė galūnė (petys)

12 pav. Šuns priekinė galūnė (petys).

Alkūnės kaulo ataugos neturi stipriai priglusti prie krūtinės ląstos ir turi būti nukreiptos atgal. Jei alkūnės pakreiptos į šonus (pasuktos į išorę – dažniausiai stambių šunų su statinės formos krūtine), galūnės pasuktos į vidų. Tokia galūnių padėtis vadinama šleivumu. Jei alkūnės pasuktos į vidų (į save), kojos pasisuka į šoną. Tai pasuktų į lauko pusę kojų padėtis.

Šuns priekinių galūnių vaizdas iš priekio.

13 pav. Šuns priekinių galūnių vaizdas iš priekio.

Šuns priekinių galūnių vaizdas iš šono.

14 pav. Šuns priekinių galūnių vaizdas iš šono.

Priešpetis (dilbio kaulai – alkūnkaulis ir stipinkaulis) turi būti masyvus, tiesus, vertikalus, jo ilgis proporcingas visam kūno sudėjimui. Plonas arba neproporcingai stambus, ilgas ar trumpas bei kreivas priešpetis laikomas šuns trūkumu.

Riešas turi būti truputį platesnis už priešpetį ir vienoje plokštumoje su juo.

Plaštaka turi būti stora ir priklausomai nuo veislės standarto, tiesi arba pasvirusi. Tiesias ir trumpesnes plaštakas turi kvadratinės arba artimų jai formų šunys, linkę bėgti šuoliais, pasvirusios formos plaštakas turi ištemptos formos šunys, bėgantys risčia.

Užpakalinės galūnės. Sulenkdamas ir ištiesdamas užpakalines galūnes, šuo jomis stipriai atsispiria, todėl jos būna storesnės ir raumeningesnės už priekines. Užpakalinės galūnės susideda iš šlaunies, kelio sąnario, blauzdos, kulno sąnario, slėsnos ir letenos.

Šuns užpakalinių galūnių padėtys.

15 pav. Šuns užpakalinių galūnių padėtys.

Šlaunys turi būti ilgos su galingu raumenų sluoksniu. Žiūrint iš užpakalinės pusės, jos turi būti platesnės už strėnas. Šlaunies kaulas su horizontale sudaro 80-85˚ kampą. Kelio sąnario kampas, kurį sudaro šlaunis ir didysis blauzdos kaulas, lygus 125-135˚.

Slėsnos susideda iš priešslėsnių ir slėsnos, kurios eksterjero paprastai vertinamos kartu. Slėsna turi būti ilga, plati ir stora, jos padėtis vertikali.

Letena turi būti apvali arba ovalo formos, su glaudžiai suspaustais pusiau sulenktais pirštais.

Letenos.

16 pav. Letenos.

Nagai stiprūs, vienodai smailūs, į žemę nukreiptais smaigaliais.

Trūkumu laikomos minkštos ir plokščios letenos su tiesiais pirštais, palaidos letenos plačiai praskėstais pirštais, tarp kurių matosi tarpai.

Priekinė letena turi penkis pirštus, kurių penktas yra vidinėje pusėje ir nesiekia žemės, o užpakalinė koja – tik keturis pirštus. Penktas pirštas (kai kada jų pasitaiko du ar trys) būna retai ir vadinamas kabančiu arba pirmuoju – rudimentiniu. Jie šalinami chirurginiu būdu, kai šuniukui būna 4-7 dienos.

Kai kurioms veislėms, pvz., senbernarams, galima palikti, o kai kurioms veislėms net privalomi.

Apžiūrint šunį iš užpakalio, galūnės turi būti vertikalios ir lygiagrečios vienos kitoms. Būdingiausias užpakalinių galūnių trūkumas – tiesi padėtis, kardo formos padėtis, kulno sąnarių suartėjimas ir statinės formos padėtis. Kardo formos kojų padėtis būdinga šunims su labai įstrižu šlaunies, blauzdos, slėsnos pakrypimu. Slėsna šiuo atveju pasvirusi į priekį. Tai būdinga lenktyninių veislių šunims.

Suartėję kulno sąnariai sudaro tokią kojų padėtį, kai kulno sąnarių viršūnės nepalenktos atgal, o slėsnos palinkusios į išorę. Statinės formos kojų padėtis susidaro tada, kai kulno sąnarių kampai pasisukę į išorę, o slėsnos pakrypusios į vidų.

Šuns (vokiečių aviganio) kūno proporcijų schema.

17 pav. Šuns (vokiečių aviganio) kūno proporcijų schema:
A - galvos ilgis, L - įstrižas kūno ilgis, H - aukštis ties ketera.

Vokiečių aviganio galūnių eksterjeras.

18 pav. Vokiečių aviganio galūnių eksterjeras:
L - įstrižas ilgis, H - aukštis ties ketera, A - galvos ilgis.