Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Trys auksaspalviai muškietininkai

2011-07-13
Autorė Giedrė Sriubaitė

Amigo, Marchello ir jaunėlis Benito – trys gražiausi Kauno muškietininkai, dar kitaip žinomi kaip Golden Amigos. Portalas Bimas.lt šnekėjosi su šeimininke Gintare Valuntaite.

Retriveriai su Gintare ir Andriumi

Trumpa trijulės istorija: pirmasis į Gintarės ir Andriaus namus atvyko Amigo iš Freskos veislyno. Neilgai trukus šeimininkai užsikrėtė retriverių ir parodų liga ir į jų namus atkeliavo dar vienas retriveris Marchello iš Nenuoramų veislyno, įsikūrusio šalia Kauno esančiame Lapių miestelyje. Tuomet jau ir praeivių akį ėmė traukti du kartu vaikštantys išpuoselėti šunys. Amigo taip pat džiugino savo šeimininkus puikiu charakteriu ir išvaizda, tačiau šis smarkuolis vieną rudens vakarą bedūkdamas partrenkė Gintarę ir sulaužė jai koją. Gintarė buvo priversta leisti laiką namie su savo keturkojais draugais, tačiau ji laiko nešvaistė veltui ir pradėjo dar vieno auksiuko paieškas. Benito atvyko į Kauną iš Skandinavijos ir prisijungė prie Amigo ir Marchello dueto. Trijulė tapo tikromis Kauno miesto žvaigždėmis. Trijulė nelieka nepastebėta ir parodose: ne vienas BOB titulas bei puikūs parodų rezultatai iš visos Europos.

Amigo, Marčelo ir Benito.

Amigo, Marčelo ir Benito.

Gintarė Valuntaitė vaikystėje gyveno name, prie kurio visada būdavo koks nors šuo, todėl šuns laikymas nebuvo didelė naujiena, tačiau, kaip ir dauguma žmonių, ji tvirtai laikėsi nuomonės, jog šuo turi gyventi nuosavame name su dideliu kiemu. Žinoma, į namus atkeliavęs Amigo pakeitė šią nuostatą. Šiandien Gintarė laikosi nuomonės, jog kiemo šuniui neužtenka; bet kuriuo atveju šunį reikia vedžioti, su juo leisti laiką, o to joks kiemas ar voljeras negali atstoti.

Retriveriai Gintarei visada patiko, tačiau reali galimybė įsigyti šį šuniuką atsirado tuomet, kai vyro bendradarbė jiems pasiūlė įsigyti šuniuką iš savo laukiamos vados. Po trijų savaičių diskusijų Gintarė su Andrium vis tik pasiryžo priimti naują šeimos narį į namus, tačiau abu jau tuomet žinojo, jog rūpinsis šuneliu kartu, nesipyks dėl to, kuriam reikės išvesti šunį – šuns priežiūra bus abiejų atsakomybė. Tiesa, šiandien Gintarė juokiasi iš tokių savo minčių, kaip sakė „jau net nebekyla minčių, kad gali būti tingu išeiti su šunimi. Ateina ryte, pažiūri tos akutės, duoda bučkį ir visa susilydau. Sakau – einam Amiguti į lauką.“

Gintarė su savo „Muškietininkais“.

Gintarė su savo „Muškietininkais“.

Trijulė privertė pakoreguoti ir atostogų planus. Nors ir yra galimybė palikti šunis viešbutyje arba pas draugus, Gintarė ir Andrius mieliau visur keliauja su jais. Didelę jų atostogų dalį suvalgo įvairios parodos ir panašios kelionės su šunimis. Amigo su Marchello keliavo kartu į Švediją parsivežti broliuko Benito, Benito keliavo į Prancūziją, kėlėsi keltuvu per Alpes Šveicarijoje. Šunis, žinoma, galima persiųsti ir įvairių kroviniais užsiimančių kompanijų pagalba, tačiau trijulės šeimininkai per daug myli savo augintinius, kad paliktų juos svetimų žmonių priežiūrai.

Kadangi ši šeimyna dažnai lankosi užsienyje pasiteiravome, kaip skiriasi požiūris į šunis Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Kaip teigė Gintarė, Lietuvoje išėjus su šunimis į miestą nesunku išgirst įvairiausio pobūdžio replikų, kartais žmonės netgi pamano, jog trys vienodi keturkojai yra kokios nors šventės dalis. Šnekantis Gintarė prisiminė linksmą nuotykį Prancūzijoje. Su drauge išėjo pusryčiauti ir prie jos priėjo viešbučio darbuotojas. Iš jo Gintarė sužinojo, kad vienas paliktas Benito loja, tačiau priešingai negu tikėjosi, ji nesulaukė jokių pastabų ir priekaištų. Darbuotojas jai pasiūlė pasiimti kartu su savimi šunį pusryčiauti. Taigi, nuo to ryto pusryčių metu Benito mėgaudavosi Prancūziškais sūriais.

Dviese smagiau.

Dviese smagiau.

Prakalbus apie parodas šeimininkė pasigyrė solidžiais skaičiais: Amigo jau dalyvavo apytiksliai 113 parodų, o Marchello virš šimto parodų. Šunų iškovotomis rozetėmis šeimininkai tapetuoja sienas (kiekvienas šuo turi po sau skirtą sieną), taurių kol kas nėra tiek daug, kad nebežinotų kur jas dėti, tačiau taip yra ir dėl to, kad, pasiekus aukštų rezultatų, Gintarė ir Andrius atidžiau renkasi parodas, kuriose dalyvaus. Šiandien jie prioritetą teikia parodoms, kuriose teisėjauja žymūs retriverių veislės ekspertai, kurių nuomonę jie norėtų išgirsti.

Pasidomėjome, koks yra skirtumas namuose tarp vieno, dviejų ir trijų šunų. Turbūt daug kas nustebtų, tačiau šeimininkė atsakė, jog didelio skirtumo nėra. Kiekvienas šuo turi savo kampą, kurį pats pasirinko. Be to, atsiradus antram šuniui namuose padaugėjo šuniškų žaidimų, tačiau trečias šuo jau nebesukėlė tokio ženklaus skirtumo. Greitai nusistovėjo tam tikra pačių šunų pasirinkta hierarchija. Be to šunys atkeliaudavo į namus tuomet, kai jau broliukai būdavo suaugę. Tiesa, Gintarė spėja, jog pagal hierarchiją tikriausiai aukščiausią poziciją užima vyriausiasis Amigo. Šis šuo yra pats ramiausias iš visų, todėl Gintarė mano, jog broliukų atsiradimas jam išėjo labai į naudą. Su metais jis tikriausiai būtų tapęs dar ramesnis, o broliukai jį išjudino, tačiau ir šiandien Amigo mėgsta ramias veiklas, kaip sėdėjimas šalia šeimininkų ir televizoriaus žiūrėjimas, netgi turi savo vietą ant sofos.

Su jaunuoju Benito.

Su jaunuoju Benito.

Judriausias ir labiausiai pašėlęs iš visų yra Marchello. Kai buvo mažiukas, nuolat nenustygdavo vietoj, žaisdamas netgi pasidraskydavo, tačiau Amigo buvo nuostabi auklė. Viską iškęsdavo ir išlikdavo santūrus. Benito atsiradimas jį paveikė kiek kitaip. Šeimininkė juokavo, kad atsiradus Benito Amigo tarsi atgijo: žaidžia ir straksi kaip jaunas šuniukas.

Kaip ir visi šunys ir ši trijulė nevengia išdaigų. Amigo, kai buvo jaunas šuniukas, paliktas vienas labai liūdėdavo. Kaip pamoką šeiminkams, pastoviai ištampydavo jų rūbus per visą butą. Grįžus šeiminkams namo ir radus namuose netvarką, apsimesdavo nekaltu, tarsi nieko nežinotų apie jokius išmėtytus rūbus. Vieną rytą, uždariusi buto duris, Gintarė nenuėjo į darbą, o šiek tiek palaukus atsirakino duris ir įėjo į butą. Amigo buvo užtiktas nusikaltimo vietoje, po to karto jam teko atsisakyti šios pramogos, o šeimininkai ėmė rimčiau svarstyti Amigo taip reikalingo draugo klausimą.

Tai bent šuolis!

Tai bent šuolis!

Nevisos išdaigos yra tokios nekaltos. Andriaus pomėgis yra fotografija, tad nenuostabu, jog ruošdamasis į kelionę jis buvo susipakavęs ir fotoaparatą bei jo priedus į kuprinę, tačiau turėjo išeiti iš namų į miestą tvarkytis kelionės reikalų. Grįžus namo, Gintarė rado fotoaparto kuprinę atsegtą, o visą jos turinį ištasytą po namus. Viską sutvarkiusi išėjo ir ji. Grįžusi rado vėl tą patį, tačiau šįkart rado išimtą iš odinio dėkliuko ir sukramtytą blykstę. Dar vienas linksmas nuotykis buvo su finansų vadovėliu, paimtu iš bibliotekos. Grįžę namo šeimininkai rado visą koridorių nuklotą jo puslapiais. Teko važiuoti pirkti naują vadovėlį, tačiau Amigo pasikėsino ir į jį. Nors naują vadovėlį paliko darbo kambaryje, į kurį šunys nėra įleidžiami, tačiau užsimiršę paliko praviras duris. Grįžę rado Amigo atsivertusį knygą ir jau išplėštą puslapį. Antrąją knygą vis tik pavyko išgelbėti. Į aukų sąrašą yra įtrauktos ir kelios batų poros neatlaikę aštrių šuniukų dantų.

Paklausus, ar šunys vienas kito neauklėja ir nemoko, šeimininkė tik nusijuokė ir pasakė, jog dažniausiai prie iškrėstos šunybės būna prisidėję visi broliukai. Nors niekas nežino, ką jie veikia likę vieni, tačiau viena aišku, kad tikrai netriukšmauja. Gintarė teigė, jog iš kaimynų nesulaukia priekaištų dėl laikomų trijų šunų. Tiems, kam nepatinka, patyli, o kiti paglosto.

Trijulės šeimininkai taip pat aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kinologijoje: priklauso Lietuvos retriverių mylėtojų klubui, o Andrius netgi yra taryboje. Taryba nagrinėja tokias aktualias temas ir problemas, kaip teisėjų kvietimas į parodas, antsnukių klausimą retriverių veislės šunims (pagal taisykles retriveriai yra priskiriami toms veislėms, kurios privalo nešioti antsnukį). Vakarų Europos šalyse retriveriai neprivalo nešioti antsnukių, kai kur nedraudžiama vedžioti juos palaidus, tačiau ten šunys neretai išsiskiria didesniu paklusnumu. Be to ir žmonių požiūris į šunis yra labiau teigiamas nei Lietuvoje – žmonės nors minimaliai nusimano apie šunis ir žino, kaip elgtis juos susitikus.

Polėkis.

Polėkis.

Gintarė pajuokavo apie tai kaip šunys keičia žmonių gyvenimus: „Pirmas šuo, antras šuo, tuomet automobilis keičiamas į universalą, trečias šuo, ketvirtas šuo ir butas keičiamas į namą“. Gintarė pripažino, jog ir jų gyvenimą šunys stipriai pakeitė. Dabar daug mažiau laiko praleidžia prie televizoriaus arba kompiuterio, vyksta daugiau į gamtą be to susirado daug bendraminčių, su kuriais daug bendrauja ir dalinasi informacija. Šunys priverčia daug daugiau judėti, dažniau išeiti į lauką, o tas yra naudinga ir patiems šeimininkams. Trijulei išvykos yra šventė. Jau lipdami į automobilį nekantrauja, kur šįkart važiuos, net ir į parodas vyksta kaip į šventę, o ne į darbą. Gintarė nusijuokė, jog per Marchello judrumą tenka į parodas vykti gerokai anksčiau, kad jis dar spėtų išsidūkti ir su visais pabendrauti.

Gintarė parodose išstatinėja šunis visada pati. Šio meno teko mokytis gana ilgai, dalyvauti seminaruose, perprasti retriverių veislės specifiką. Tačiau pastangos pasiteisino, geri įvertinimai vaikinus pavertė itin patraukliais reproduktoriais. Tuo pačiu Gintarė pasidžiaugė, kad pagaliau praėjo retriverių bumas ir veislė Lietuvoje po truputį gerėja, atvežama daugiau šuniukų iš užsienio.

Sunku pasakyti, kuris iš broliukų reikalauja daugiausiai dėmesio. Visi labai skirtingi, todėl ir dresavimo kursą išmoko skirtingu greičiu bei metodais. Natūralu, jog egzistuoja ir šiokia tokia konkurencija tarp šunų. Nors Amigo ir neabejoja tuo, jog jo statusas namie yra aukščiausias, tačiau karts nuo karto demonstratyviai paėda iš broliukų dubenėlių, tam kad tai dar kartą patvirtintų. Benito mėgsta atsidurti dėmesio centre ir kad tuo metu glostytų ir mylėtų tik jį, todėl būna, kad dėl to nustumia tuo metu glostomą kitą broliuką.

Pokalbio pabaigoje Ginatrė prisiminė smagią istoriją apie tai, kaip dalyvavo pirmojoje savo gyvenimo parodoje: „Atėjau su aukštakulniais bateliais, neturėjome jokios palapinės, nieko, tik šuniui patiesaliuką. Šuo ramiai iki pat ringo miegojo. Kiti retriverių augintojai nužiūrinėjo ir stebėjosi, kaip šeimininkė bėgs su aukštakulniais bateliais, ir kaip prikels tą saldžiai snaudžiantį šunį, tačiau ringe visi liko nustebę: ne tik šuo buvo visiškai linksmas ir gyvybingas, bet ir šeimininkė puikiausiai bėgiojo su savo bateliais“. Šiandien iš šios istorijos visi smagiai juokiasi, nors Gintarė jau renkasi patogesnę avalynę, tačiau Amigo prieš ringą pamiegoti neatsisako.

Ateities planuose daugybė parodų įvairiose šalyse, kelionių ir galbūt ketvirtasis broliukas, tačiau kaip gi kitaip – juk ir trys muškietininkai turėjo jaunąjį draugą D'Artanjaną.