LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Vaikas ir šuo

2012-04-02
Paruošė Giedrė Sriubaitė.

Kaip vaikas reaguos į šunį ir kaip šuo reaguos į vaiką, dažnai lemia pirmasis jų susitikimas.

Nuotraukos šaltinis: www.optinwellbeing.com.au

Neverta stebėtis, kad šunų bijo žmogus, kurį vakystėje pirmas matytas šuo gerai paraičiojo ant žemės (tegu ir iš draugiškumo) ir kuriam pasąmonėje žodis „šuo“ siejasi su kažkuo dideliu, juodu, baisiu, milžiniškais dantimis. Lygiai taip ir šuo, kurį pirmas sutiktas vaikas tampė už uodegos ar svilino ūsus, gali visą likusį gyvenimą vaikų bijoti arba elgtis su jais agresyviai. Labai svarbu padaryti pirmą gerą įspūdį – tiek kiekvienam laikomam šuniui (net jei niekada neplanuojate turėti vaikų), tiek ir kiekvienam vaikui (net jei ir neketinate įsigyti šuns). Tai yra paprasčiausias socializacijos procesas. Rūpestingas šuns šeimininkas išsiaiškina, koks laikotarpis augančiam šuniukui yra „kritiškas“ socializacijos atžvilgiu, tai yra iki kada šuo turėtų susipažinti su kuo daugiau daiktų, gyvūnų, žmonių ir situacijų. Tai reikalinga tam, kad vėliau suaugęs šuo nebijotų sutikti vaiko, jaustųsi saugus automobilyje, mokėtų elgtis su karve ar arkliu. Gaila, kad tokios socializacijos savo vaikus moko retas tėvas. Mat visi turime tendenciją bijoti to, ko nepažįstame, su kuo nesame susidūrę, o tokią baimę lengviausia eliminuoti vaikystėje.

 Vaikas ir šuo

Nuotraukos šaltinis: blog.timesunion.com

Geriausiai šunys ir vaikai susipažįsta ir susidraugauja tada, kai auga vienoje šeimoje. Tačiau vėlgi labai svarbu, kaip šuo ir vaikas susitiks pirmą kartą. Prieš atsirandant šeimoje naujam nariui visada verta būsimą situaciją „parepetuoti“. Jeigu jūs auginate šunį ir planuojate vaikutį, pirmiausia pamėginkite trumpam „pasiskolinti“ draugų ar giminių atžalą ir pažiūrėti, kaip į jo buvimą namuose reaguos šuo. O, jei vaiką jau turite, parsiveskite į svečius pažįstamą šuniuką – tegul vaikas su juo pažaidžia, apsipranta. Matydami jų bendravimą, galėsite nuspręsti, kas vyksta nelabai sklandžiai, kur naujiesiems draugams reikės pagalbos.

Jeigu „repeticija“ sėkminga, suplanuokite ir būsimą susitikmą. Jeigu perkate šuniuką, pasistenkite, kad jį parvežus į namus vaikas jau ten būtų. Taip šuo supras, kad vaikas jau ten gyveno anksčiau už jį (o namų senbuvius šunys visada labiau gerbia) ir nėra šiaip koks pašalaitis. Jei parsivežate tik ką gimusį vaikelį, pristatytikite jį šuniui, supažindinkite juos.

Kai kurios šunų veislės geriau sutaria su vaikais nei kitos. Pagalvokite kokio temperamento šuns norite, būtinai atsižvelkite į vaiko amžių ir charakterį.

Kodėl šunys būna agresyvūs?

 Vaikas ir šuo

Nuotraukos šaltinis: www.sheknows.com

Šiais laikais šunims keliami kur kas didesni reikalavimai nei prieš penkiasdešimt metų. Anksčiau kaime visi žinojo, kurio šuo piktas ir kurio reikia iš tolo vengti. Dabar iš visų šunų tikimasi, kad jie leisis glostomi. Agresyvūs šunys neturėtų būti veisiami, bet kai kurie neatsakingi veisėjai, siekdami pelno ar turėdami kokių kitų paskatų, kergia nestabilios psichikos šunis, rodančius agresiją žmogui. Specialios paskirties šunų veislės – koviniai, sarginiai, kai kurie medžiokliniai šunys – taip pat neturėtų būti laikomi namie kaip žaisliukas vaikui. Su šunimis reikia tinkamai elgtis, tinkamai juos auklėti, tačiau vieni šeimininkai iš nežinojimo, kiti iš tingėjimo apie tai negalvoja tol, kol atsitinka nelaimė.

Šunų agresijos priežaščių yra įvairiausių. Viena, jau minėta, – socializacijos trūkumas. Kai kurie šeimininkai tyčia niekada neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šuns ar netgi uždaro jį atskirame kambaryje, kad jis nematytų žmonių, kol visiškai suaugs. Toks elgesys pažeidžia šuns psichiką, ir vėliau jis gali pulti visus žmones iš eilės, nekreipdamas dėmesio į tai, ką jie daro ar kokio jie amžiaus. Panašiai elgiasi ir kai kurie tėvai. Jie tempia vaiką kuo toliau nuo bet kokio šuns, atėję į svečius, šeimininkams liepia šunį uždaryti, kad neišgąsdintų vaiko, ir pan. Rezultatas būna priešingas: vaikas, kuris užaugo visai nebendraudamas su šunimis, gali visą gyvenimą paniškai jų bijoti, nors niekas niekada jo neišgąsdino.

Yra ir inkstintyvių priežaščių šuns agresijai. Pavyzdžiui, motinų agresija: kiekviena kalytė turi inkstintą saugoti ir ginti savo šuniukus, todėl vaikui dera paaiškinti, kad į svetimų šuniukų guolį geriau nelįsti. Patelės taip pat gali rodyti agresiją svetimiems palikuonims. Šunų gaujose yra taip, kad kuo mažiau šuniukų, tuo didesnis šansas jiems išgyventi, todėl keikviena kalytė turi inkstintą numarinti svetimus palikuonis. Jei moters statusas šeimoje žemesnis už šuns, gali būti taip, kad jai pagimdžius vaiką, kalytė tą vaiką kėsinsis nužudyti.

Dar viena agresijos forma – agresija sukelta baimės. Tai – kritinė agresija, kai šuo yra skriaudžiamas, kankinamas ir neturi galimybės pabėgti. Jei šuo rodo agresiją tada, kai yra užspeičiamas į kampą, vaikų apmėtomas plytgaliais ir pagaliais, badomas metaliniais strypais ir pan., tada jau reikia auklėti nebe šunį, o vaikus.

Dažnai šeimose pasitaiko pati paprasčiausia, hierarchinė agresija. Jos galima išvengti, jeigu tik žmonės suprastų, kas vyksta šuns galvoje, kaip jis supranta aplinkinius įvykius. Šuo negali prisitaikyti prie žmogaus mąstymo būdo, nes jo nesupranta, taigi prisitaikyti tenka žmogui – suprasti, kaip mąsto šuo, ir šuniui viską paaiškinti taip, kad šis suprastų, ko iš jo norima.

Hierarchinė agresija

 Vaikas ir šuo

Nuotraukos šaltinis: www.dogslife.com.au

Šuniui šeima, kurioje jis gyvena, atstoja gaują. Santykius šeimoje šuo supranta kitaip nei žmonės, nes jis vadovaujasi gaujos taisyklėmis. Šunų gaujoje tvarka būna grindžiama griežtai hierarchija. Vaikui (ir suaugusiam) šeimoje saugu tada, kai šuo stovi ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio. Tai nereiškia, kad šuo turi būti skriaudžiamas, terorizuojamas, kad būti žemiausiam gaujoje jam yra blogai, – jokiu būdu! Atvirkščiai, šuo, puikiai suprasdamas savo žemą padėtį, jausis saugus, nes pasitikės šeimininku, žinos, kad jam nereikia niekuo rūpintis, niekas jam negresia. Tačiau šuniui yra įgimta siekti aukščiausio hierarchijos laiptelio, ir šeimininkas privalo pasirūpinti, kad šuo niekada jo nepasiektų. Geriausia, kad jam net nekiltų mintis konkuruoti, pavyzdžiui, su vaiku dėl padėties gaujoje.

Kas šeimos hierarchijoje stovi aukščiau – vaikas ar šuo? Kad laiku tai nustatytumėte, atkreipkite dėmesį į tokius dalykus:

  • Kuris iš jų miega ten, kur nori, ir gali išvaryti kitą iš savo poilsio vietos?
    Kuris gali žadinti miegantį, sutrukdyti kitam poilsį?
  • Kuris maitinasi pirmas? Kuris gali atimti iš kito skanesnį kąsnelį?
  • Kuris pirmas eina pro duris, pirmas lipa laiptais, eina ankštais koridoriais?
  • Kuris sprendžia, ar dabar nori žaisti?
  • Kuris nugali jėgos reikalaujančiuose žaidimuose?

Kontroliuodami šiuos veiksmus, galite reguliuoti hierarchinę „gaujos“ sistemą.

Dažnai tėvai visai netyčia elgiasi taip, kad šuo greitai supranta: šioje gaujoje jis yra aukščiau už vaiką. Štai kaip tai gali atsitikti:

Šuo užima vaiko lovą ir urzgia, kai vaikas nori atsigulti. Tėvai liepia vaikui šunį nuraminti ir paglostyti arba bando nuvilioti skaniu kąsneliu – paskatina šunį už netinkamą elgesį. Gaujoje, kai šuo ilsisi, jo negali trukdyti joks žemesnio statuso gaujos narys, bet gali stumdyti ar žadinti bet kuris aukštesnio rango narys. Todėl jei šuo urzgia, kai jį miegantį vaikas tąso už ausų – barkite ne vaiką, o šunį.

Dažnai šuo šeriamas pirmas, tik paskui valgyti paduodama vaikui – kad šuo nesmaksotų prie stalo, varvindamas seilę, arba piktai nelotų, reikalaudamas maisto. Atsiminkite – net poros metų pypliui šuo turi be menkiausio nepasitenkinimo atiduoti savo skaniausią kaulą!

Šuniui leidžiama lipti laiptais pirmam, eiti pro duris pirmam, išeiti iš buto pirma vaiko, nes šunį sunku išlaikyti, kai jis veržiasi į priekį. Tačiau šuo turėtų eiti pats paskutinis. Lygiai taip ir per pasivaikščiojimus – ne šuo turi vedžioti vaiką, o vaikas šunį, net jei tam prireiktų ir griežto antkaklio.

Kai šuo įkyriai reikalauja dėmesio, tėvai dažnai liepia vaikui juo užsiimti (kad jiems galvos nekvaršintų) – taip šuniui parodoma, kad vaikas yra žemiausio statuso ir iš jo kada tik užsinorėjęs šuo gali reikalauti dėmesio, nes lyderis sprendžia, kada nori žaisti, kada nori kitų gaujos narių dėmesio ir pan. Vaikas neturi nuolaidžiauti įkyriam šuns kvietimui žaisti, kamuolio kišimui į delną ir pan.

Tėvai nedrausmina šuns, kai žaisdamas su vaiku, jis ima elgtis agresyviai (piktai urzgia, bando kąsti), o atvirkščiai, liepia vaikui atstoti nuo šuns, palikti jį ramybėje. Taip šuo jaučiasi nugalėjęs, o turėjo būti nubaustas.

Jei netinkamai elgiamasi, šuo su vaiku kartais ima elgtis agresyviai – pavyzdžiui, vaikas kelia nuo žemės nukritusį sausainį, o šuo kanda jam į ranką. Šuniui viskas atrodo kitaip: štai grobis (sausainis), aš, kaip turintis aukštesnį statusą, galiu pirmas jį pasiimti. O šitas mažas pirmas jį griebia – baisi netvarka! Šuo nenori vaiko sužeisti – jis vieninteliu sau žinomu būdu primena vaikui jo statusą.

Kaip elgtis šeimininkui-gaujos vadui? Nepamiršti minėtų taisyklių ir jų laikytis. Vaiką reikia skatinti atiminėti šuns maistą, žadinti šunį, kai šis miega, eiti pirmam pro duris, žiūrėti šuniui į akis, kai prie jo artinasi, ir pan. Atitinkamai turi elgtis ir tėvai: šunį šerti po to, kai pavalgo žmonės, neduoti šuniui maisto nuo stalo, bausti, jei jis piktai reikalauja skanesnio kąsnelio; dažniau glostyti vaiką, o ne šunį, neleisti, kad atėjęs šuo nustumtų vaiką nuo kelių, pats reikalaudamas dėmesio. Ir svarbiausia taisyklė: jei šuo parodo bent menkiausią agresijos ženklą – piktai urzgia, grasina grybštelėti dantimis – toks elgesys turi būti kuo griežčiausiai baudžiamas (geriausia, kad baustų pats vaikas, jei tik jau yra pakankamai stiprus). Kol šuo mažas, tai paprastai būna nesunku ir šuniui užtenka kelių „pamokėlių“, bet jei kyla problemų, visada geriau kreiptis į profesionalą, kuris patars, kaip elgtis, ir padės išvengti galimos nelaimės.

Kodėl reikia gydyti visą šeimą, o ne auklėti šunį?

Pastebėję netinkamą šuns elgesį, namažai šeimininkų nusprendžia jį kuriam laikui atiduoti dresuotojui, kad „paauklėtų“. Poveikis būna trumpalaikis, ir šeimininkai nusprendžia, kad šuo kažkoks blogas, iš prigimties netikęs ir belieka juo atsikratyti. Pasaulyje jau kuris laikas populiarėja sisteminė šeimos terapija, kurios metu dirbama su visa šeima. Sprendžiamos šeimos narių tarpusavio santykių problemos, taisomos bendravimo klaidos. Kadangi šuo laikomas šeimos nariu, kartu sprendžiamos ir bendravimo su juo problemos. Ši terapija turbūt vienintelė, kuri atrodo teisinga net šuns požiūriu. Juk yra labai mažai šunų, nesugebančių sugyventi su aplinkiniais. Jei šuo elgiasi netinkamai, tai rodo, kad blogos yra pačios „gaujos“ taisyklės, išsiderinusi šeimos sistema. Pavyzdžiui, jei šuns šeimininkas savo šunį myli labiau už žmoną, vargu ar pavyks šunį įtikinti, kad žmonos statusas yra aukštesnis už šuns. Ir šiuo atveju šuns dresavimas nieko iš esmės nepakeis – reikia išspręsti giliau slypinčias šeimos problemas.

„Žmogiška klysti, bet dar žmogiškiau dėl to apkaltinti šunį“, – sako liaudies išmintis. Uodeguotasis šeimos narys, besielgiantis bailiai ir piktai – tik indikatorius, skelbiantis: „Atkreipkite dėmesį, kažkas šeimoje vyksta ne taip, kaip turėtų būti“. Ir ne tą indikatorių reikia kaltinti ar mėginti jo atsikratyti, o šalinti pačios problemos priežastis

Parengta pagal žurnalo PSICHOLOGIJA TAU (2004 metai Nr. 6) Lauros Venckūnaitės straipsnį.