LGGD Kauno skyriaus kinologijos mokykloje nauji užsiėmimai prasideda spalio 4 dieną

Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Vakarų Sibiro laika

Vakarų Sibiro laika

Vakarų Sibiro laikos, labiausiai žinomos ir populiariausios iš visų rusų laikų, pirmiausia buvo pritaikytos stambiems gyvūnams (šiaurės elniams, briedžiams, lokiams) medžioti. Tačiau jos taip pat labai tinkamos kinkyti į roges, nes pajėgia tempti didelį krovinį. Šunis galima išmokyti medžioti ir smulkius gyvūnus – voveres, kiaunes, sabalus ir paukščius. Apie šios veislės medžioklinį šunį laiške motinai rašė Leninas, kai 1897 m. buvo ištremtas į Sibirą. Daug laikų sovietų mokslininkai panaudojo medicinos bandymams ir kosminėms kelionėms. Pirmasis šuo, erdvėlaiviu apskridęs Žemę, vadintas laika, nors greičiausiai jis buvo samojedų veislės. Vakarų Sibiro laika yra laikoma geriausia Sibiro laikų veisle. Šios veislės šunys labai populiarūs tarp medžiotojų daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje.

Istorija

Ši veislė buvo išvesta kryžminant „Chanteisker“ ir „Mansijaker“ laikų veisles su rusų medžiokliniais šunimis iš Šiaurės Uralo ir Vakarų Sibiro. Veislė paplito ne tik regionuose, kur natūraliai šie šunys naudojami medžioklei, bet ir vidurinėje Rusijos dalyje, kur buvo veisiami dideliuose veislynuose. Dabar tik labai nedaugelyje medžioklės regionų yra veislynai, kuriuose Vakarų Sibiro laikos veisiamos medžioklei.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Rusija;
    Kilmės laikas:
    XIX a.;
    Buvo:
    stambių gyvūnų medžioklis;
    Dabar:
    stambių gyvūnų medžioklis, namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    10-12 metų;
    Kiti vardai:
    Zapadnosibirskaja laika;
    Masė:
    18–23 kg;
    Ūgis:
    52-60 cm.
  • Privalumai

    • Gerai sugyvena su kitais šunimis;
    • Geras sarginis šuo.
  • Trūkumai

    • Pavojingas vaikams;
    • Netinka gyventi mieste;
    • Sunkiai dresuojamas.

Charakterio savybės

Tai medžioklinių šunų veislė. Santūri, judri, nuovoki. Tipiškas bruožas – pyksta tik ant žvėrių.

Išvaizda

Bėga plačia, greita risčia, retkarčiais šuoliuodama. Kailis širmas, baltas, pilkas, šiaudų, durpių spalvos, gali būti dar vietomis rusvai rudas, rausvai rudai margas. Nepageidautinas juodas, juodmargis kailis.

Šios veislės šuo yra vidutinio ir kiek didesnio negu vidutinio ūgio, tvirtos, stamantrios konstitucijos. Raumenys stiprūs.

Akys labai įkypos, nedidelės, ovalios, panašios į migdolus, įdubesnės negu kitų laikų, rudos, žvilgsnis žvalus. Dantys balti, stambūs, tvirti, tankiai suaugę. Sankanda žirkliška. Ausys mažos, stačios, judrios, ištįsusio trikampio pavidalo. Kaklas raumeningas, ketera ryški, ypač patino. Nugara tvirta raumeninga, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, raumeningas, kiek iškilus. Krūtinė ilga, plati, kiaušinio pavidalo, apačia siekia alkūnes. Pilvas įtrauktas, tarp krūtinės ir pilvo nėra aiškios ribos. Priekinės kojos raumeningos, standžios ir lygiagrečios. Plaštakos neilgos, pasviros. Kojos iš užpakalio atrodo tiesios, lygiagrečios, raumeningos; šlaunys trumpesnės už blauzdas. Letenos ovalios, sugniaužtos, pirštai suglausti, vidurinieji ilgesni už kraštinius. Uodega susukta žiedu, užriesta ant nugaros arba ant šono. Gali būti ir lenkta (pjautuviška), bet tuomet būtinai turi liesti nugarą.

Oda standi, elastinga, be klosčių ar raukšlių. Plaukai šiurkštūs, tiesūs. Pavilnė minkšta, tanki, todėl kailis labai papuręs ir šiltas.

Priežiūra

Kailį kasdien reikia šukuoti šukomis.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“