Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Veimaro paukštšunis

Veimaro paukštšunis

Istorija

Veimaro paukštšuniai, arba labiau įprastas veislės pavadinimas - veimaraneriai yra vieni seniausių vokiečių paukštinių šunų, kadangi nuo 1900 metų ji daugiau su kitomis veislėmis maišoma nebuvo ir nekito. Kilmė nėra visiškai aiški. Į Karolio Augusto dvarą Veimare atvežti, manoma, iš Čekijos. Tikrai žinoma, kad 19-to amžiaus pradžioje jie ten tikrau jau buvo. 19-to amžiaus viduryje iniciatyvos išgryninti veislę ėmėsi vokiečių medžiotojai. Veislė buvo paplitusi centrinėje Vokietijos dalyje, ypač Veimaro apylinkėse ir Tiuringijoje. 1890 metais veislė jau buvo išgryninta. Ant devyniolikto-dvidešmto amžiaus slenksčio atsirado ilgaplaukiai veimaraneriai. Po II Pasaulinio karo kaip tarnybiniai šunys Veimaro paukštšuniai išpopuliarėjo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Vokietija;
    Kilmės laikas:
    XVII a.;
    Buvo:
    stambių gyvūnų pėdsekys;
    Dabar:
    paukštšunis, namų šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    12-13 metų;
    Kiti vardai:
    Weimaraner, Vorstehhund, Veimaraneris;
    Masė:
    25-40 kg;
    Ūgis:
    57-70 cm.
  • Privalumai

    • Gali gyventi mieste;
    • Pakelia karštą, saulėta klimatą;
    • Reikalauja minimalios priežiūros;
    • Puikus medžioklis;
    • Geras sargas;
    • Gero charakterio;
    • Draugiškas su vaikais;
    • Lengvai dresuojamas.
  • Trūkumai

    • Šiek tiek sunkiau pakelia šaltį.

Charakterio savybės

Šios veislės šuo ramus, santūrus, budrus, prieraišus, lengvai auklėjamas, aistringas medžioklėje. Medžioja ne tik paukščius, bet ir atkakliai seka pėdsaku, ieško sužeistų žvėrelių ir paukščių, atneša nušautus. Jis puikiai dirba ir lauke, ir miške, ir vandenyje. Vokietijoje juos dažniausiai laiko miškuose gyvenantys medžiotojai. Veimaro paukštšuniai labai universalūs šunys: jie naudingi ne tik medžioklėje, tačiau gali būti naudojami ir kaip sarginiai šunys.

Išvaizda

Yra 2 veimaranerių veislės atmainos besiskiriančios plaukų ilgiu: trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai. Trumpaplaukių šunų kailis trumpas, tačiau šiek tiek ilgesnis ir tankesnis lyginant su analogiškomis trumpaplaukių šunų veislėmis. Plaukai gerai prigludę, tvirti. Ilgaplaukių veimaranerių kailis lygus arba šiek tiek banguoja. Šonuose kailio ilgis 3-5 centimetrai. Priekinėje kūno dalyje, papilvėje paprastai plaukas būna ilgesnis. Nuolatinė kailio spalva yra sidabriškai pilka (kaip stirnų vasarą) arba pilka (kaip pelės) ir nusistovi tik 8 mėnesių šuneliams, taip pat kaip ir gintarinė akių spalva.

Patino aukštis tie ketera 59-70 cm, kalės 57-65 cm. Patino masė 30-40 kg, kalės 25-35 kg. Galva proporcinga, patino platesnė nei kalės, be odos raukšlių. Kakta plokščia, ties viduriu - tiesi uodegėlė. Pakaktys vos pastebimas. Pakaušio gumburas šiek tiek atsikišęs. Snukis ilgas, tiesus, kartais su nedidele kuprele, lygiagretus su kaktos linija. Šiek tiek nukarusi viršutinė lūpa dengia apatinį žandikaulį. Dantys balti, sankanda žirkliška. Nosies veidrodėlis pilkas, tik pats galas tamsios mėsos spalvos. Ausys kabančios, plačios, ilgokos, apvalainais galais, išaugusios aukštai. Ketera ryški, nugara tiesi, strėnos iškilokos, pasvirusios. Trumpaplaukių šunų plaukai trumpi ir ploni, ilgaplaukių 3-6 cm ilgio, su panašiomis į seterių nuokaromis. Kojos raumeningos, tiesios ir lygiagrečios su gerais sąnarių kampais. Pirštai suglausti ilgesni vidurinieji pirštai ne yda. Rudimentiniai pirštai šalinami mažam šuniukui. Ten kur nedraudžia įstatymas uodega trumpinama: trumpaplaukio veimaranerio 4-4,5 cm antrą gyvenimo dieną. Igaplaukiams paliekami 2-3 slankstelai, trumpinama 14 gyvenimo dieną.

Trūkumai ir ydos

Pernelyg ryškus pakaktys, neproporcinga galva. Žemai išaugusios trumpos ausys. Nežirkliška sankanda. Siaura įlinkusi nugara. Šleivos priekinės kojos. Neryškūs sąnarių kampai. Plokščios letenos. Skėsti pirštai. Ryškios, šviesios kailio dėmės.

Priežiūra

Trumpaplaukių veimaranerių kailį pakanka kelis kartus per savaitę gerai išvalyti specialia pirštine ar natūralių šerių šepečiu. Ilgaplaukius šunis reikia kasdien šukuoti šukomis ir šepečiu.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“