Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Šuns anatomija ir fiziologija

2016-02-09
Autorius Karolis Masilionis

Šuns virškinimo organai, kvėpavimo organai, kraujotaka ir šlapimo organai.

Šuns anatomija ir fiziologija

Virškinimo organai

Jie išsidėstę išilgai kūno ašies. Virškinimo organai prasideda burnos plyšiu, pereina į burnos ertmę, ryklę, stemplę, skrandį. Iš skrandžio pašaras patenka į plonąją, o vėliau į storąją žarną, kuri baigiasi išange.

Burnos plyšys yra tarp viršutinės ir apatinės lūpos, žandikaulių ir dantų. Viršutinė lūpa jungiasi su nosies veidrodėliu, kuris, esant šuniui normalioje būsenoje yra šaltas ir drėgnas. Tik pakilus šunų kūno temperatūrai, nosies veidrodėlis tampa karštas ir sausas. Kai kada ir kambaryje gulinčio šuns nosies veidrodėlis tampa karštas ir sausas, ir tik išėjus į lauką jis vėl atvėsta ir sudrėgsta.

Už burnos plyšio yra burnos ertmė, kurią iš viršaus gaubia kietasis ir minkštasis gomurys. Iš priekio ir šonų - dantinės žandikaulių ataugos ir dantys. Kietasis gomurys išlinkęs į viršų ir su minkštuoju gomuriu sudaro lanką. Paslankus minkštasis gomurys atskiria nosiaryklę nuo ryklės burninės dalies. Šuns liežuvis yra burnos ertmėje, prisitvirtinęs prie dugno raumenų. Jis yra ilgas, platus, su išilgine vagele per vidurį. Šuo liežuvio pagalba junta pašaro skonį, o karštą vasaros dieną, iškišdamas liežuvį ir tankiai kvėpuodamas reguliuoja savo kūno temperatūrą. Burnos ertmėje pajuntamas pašaro skonis, čia jis sukramtomas, suvilgomas seilėmis ir pradedamas virškinti.

Pro burnos ertmės užpakalyje esančias žiotis pašaras patenka į ryklę. Ji yra piltuvo formos kanalas, jungiantis nosies ir burnos ertmes su gerklomis viršuje ir stemple apačioje. Ryklėje susikerta oro ir pašaro keliai. Ryklės vidų dengia gleivinė. Į ją atsiveria 7 angos: 2 nosinės, 2 ausies trimito, žiotys, gerklų ir stemplės įeigos. Ryklę supa stiprus raumenų sluoksnis, kurį sudaro žiediniai sutraukiamieji ir išilginiai keliamieji raumenys. Iš ryklės nurytas pašaras patenka į vamzdžio formos stemplę. Stemplė sudaryta iš dangalo, raumeninės dalies ir gleivinės. Raumeninio dangalo peristaltiniai judesiai skatina pašaro slinkimą iš stemplės į skrandį. Jos gleivinę dengia plokščias daugiasluoksnis epitelis, kuriame yra daug liaukų, kurių sekretas lengvina pašaro slinkimą.

Šuns skrandis yra vienkamerinis ir kitaip negu kitų gyvūnų nėra išklotas daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ir neturi praplatėjimo. Jame mechaniškai ir chemiškai virškinamas nurytas pašaras. Vidutinio dydžio šuns skrandis 2-3 litrų talpos. Jo siena sudaryta iš gleivinės, pogleivinės, raumeninio ir serozinio dangalo. Gleivinės sluoksnio liaukos gamina virškinimo fermentus ir gleives. Pogleivinėje dalyje yra kraujagyslės ir nervai. Raumeninę sudaro lygieji raumenys. Serozinis dangalas yra lygus, blizgantis ir skaidrus. Nurytas pašaras sumaišomas su skrandžio sultimis ir apvirškintas stumiamas prievarčio link, ir patenka į dvylikapirštę žarną.

Nuo dvylikapirštės žarnos, prasideda plonoji žarna. Šuns žarnynas yra 4-6 kartus ilgesnis už jo kūną. Čia pašaras intensyviai virškinamas ir įsiurbiamas. Dvylikapirštės žarnos sienelėje yra daug liaukų, kur atsiveria kasos ir kepenų latakai. Kitos plonosios žarnos atkarpos - tuščioji ir klubinė žarna, kuri pereina į akląją žarną. Kasos sultyse yra fermentų, kurie skaido visas svarbiausias pašarines medžiagas. Tuščioji žarna yra pati ilgiausia, joje daug limfinių folikulų. Tuščiosios žarnos kilpos, kabančios ant ilgo pasaito, įsiterpia tarp organų. Klubinė žarna yra trumpiausia ir tiesiausia plonosios žarnos dalis. Ji atsiveria į storąją žarną. Čia yra gleivinės vožtuvas, kuris praleidžia žarnų turinį tik į storosios žarnos pusę ir neleidžia jam sugrįžti atgal.

Storoji žarna pilve pakraščiais apriečia plonąją žarną. Storojoje žarnoje baigiamos įsiurbti maisto medžiagos ir formuojasi išmatos. Storoji žarna sudaryta iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios žarnos. Akloji žarna yra dešinėje pilvo pusėje tarp antrojo ir ketvirtojo juosmens slankstelio. Gaubtinė žarna susideda iš kylančiosios, skersinės, nusileidžiančios ir riestinės. Riestinė žarna pereina į tiesiąją ir atsiremia į išangę.

Šuns virškinimo organai

1 pav. Virškinimo organai

Kvėpavimo organai

Jie susideda iš nosies, gerklų, trachėjos, bronchų, plaučių ir kvėpavimo judamojo aparato (krūtinės ląstos, griaučių, juos jungiančių kvėpuojamųjų raumenų, jų nervų, plaučių kraujagyslių, limfagyslių). Kvėpavimo takai dėl juose esančių kremzlinių griaučių nuolat atviri, nesubliūkšta, įkvepiant ir iškvepiant oras pro juos praeina laisvai. Pakeliui oras sušyla, apsivalo ir prisisotina vandens garų.

Šuns nosis prisitaikiusi užuosti, sušildyti, sudrėkinti ir išvalyti praeinantį orą. Šuns nosies pagrindą sudaro nosikauliai ir kremzlės. Į nosies ertmę atsiveria šnervės, kurias gali išplėsti judantys raumenys. Kremzlinė pertvara dalija nosies ertmę į kairiąją ir dešiniąją puses, kurias esančios kriauklės suskirsto į smulkesnius plyšelius, kuriais praeina oras.

Gerklos yra kvėpavimo takų dalis, esanti priekinėje kaklo dalyje. Pro jas praeina oras. Jos saugo kvėpavimo takus, kad ryjant į juos nepatektų pašaro, be to jose yra balso klostės. Gerklos sudarytos iš porinių ir neporinių kremzlių, susijusių raiščiais, sąnariais ir raumenimis. Viršuje gerklos raiščiais prisitvirtinusios prie poliežuvinio kaulo, o apačioje pereina į trachėją. Iš vidaus gerklos išklotos gleivine, padengta virpamuoju epiteliu. Trachėja yra vamzdžio pavidalo organas, jungiantis gerklas su bronchais. Trachėja prasideda žemiau kaklo slankstelių ir eina ties krūtinės ląsta iki penkto-šešto šonkaulių, kur išsišakoja į du pagrindinius bronchus. Trachėja sudaryta iš kremzlinių lankų, kuriuos į vamzdį jungia žiediniai raiščiai. Užpakalinė trachėjos siena yra plėvinė. Trachėjos vidų dengia gleivinė, kurioje daug gleives gaminančių liaukų. Gleivinę dengia virpamasis epitelis.

Šuns plaučiai yra krūtinės ertmėje ir skirstomi į kairįjį ir dešinįjį. Priekinė plaučių dalis vadinama viršūne, o užpakalinė dalis - pamatu. Plaučių viršūnė yra ties pirmaisiais šonkauliais, o pamatas ties diafragma. Dešinysis plautis visada didesnis už kairįjį. Plaučių paviršius nėra lygus, jame yra įvairaus pavidalo laukelių - plaučių skiltelių pagrindų kontūrų. Iš išorės plaučius dengia pleura. Pagrindiniai bronchai, įėję į plaučius, sudaro plaučių šaknį. Plaučiuose suskyla į tiek smulkesnių bronchų, kiek yra plaučių skilčių. Pagrindiniai bronchai suskyla į smulkesnius ir sudaro vadinamąjį bronchų medį. Plaučiai sudaryti iš bronchų medžio ir alveolių. Tarp bronchų ir alveolių yra jungiamasis audinys. Alveolėse vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo oro ir kraujo. Šuns kvėpavimo dažnis priklauso nuo jo amžiaus, sveikatos būklės, kūno temperatūros, oro drėgnumo ir organizmo krūvio. Ramioje būsenoje šuo per minutę įkvepia 20-24 kartus.

Kraujotaka

Jos pagalba organizmas aprūpinamas deguonimi, maisto medžiagomis, šalina iš audinių anglies dioksidą bei medžiagų apykaitos produktus. Kraujotaką sudaro centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės) dalis, bei jų veiklą reguliuojanti nervinė ir humoralinė sistema.

Širdis yra kūgio pavidalo tuščiaviduris raumeninis organas. Jos sienelę sudaro trys sluoksniai: vidinis (endokardas), raumeninis (miokardas) ir išorinis serozinis (epikardas). Širdį gaubia širdiplėvė (perikardas). Išilginė pertvara dalija širdies ertmę į dvi nesusisiekiančias puses. Dešine teka veninis, o kaire - arterinis kraujas. Kiekvieną pusę pertvarėlė dalija į prieširdį (viršuje) ir skilvelį (apačioje). išilginė pertvara tarp prieširdžių vadinama tarp priešširdine, o tarp skilvelių - tarpskilveline. Širdį maitina kairė ir dešinė vainikinės arterijos (koronarai).

Šuns širdis

2 pav. Širdis

Širdies kraujotaka

3 pav. Širdies kraujotaka

Kraujagyslės yra vamzdelio formos, kuriomis teka kraujas. Jos skirstomos į arterijas kapiliarus ir venas. Smulkiausios arterijų šakos vadinamos arteriolėmis, venų - venulėmis. Arterijomis kraujas teka iš širdies, o venomis grįžta atgal į širdį. Didžiojo kraujotakos rato arterijomis iš širdies teka arterinis - prisotintas deguonimi, mažai turintis anglies dioksido, kraujas. Kapiliaruose tarp kraujo ir audinių vyksta medžiagų apykaita ir į širdį venomis grįžta deguonį atidavęs ir turintis daug anglies dioksido veninis kraujas. Mažojo kraujotakos rato arterijomis kraujas iš širdies teką į plaučius, čia prisisotina deguonimi ir, virtęs arteriniu krauju, venomis grįžta į širdį. Arterijų ir venų vienelės esti įvairaus storio ir proporcijų. Arterijų sienelės yra storos, elastingos. Kapiliarai - tai mažiausios kraujagyslės, kurios audiniuose jungia arterioles su venulėmis. Kapiliarų sienelė yra pusiau pralaidi. Nervų sistema veikia širdies darbą ir kraujagyslių tonusą. Centrai, reguliuojantys kraujotaką, yra nugaros pailgosiose smegenyse, hipotalame, smegenų žievėje. Pakitus aplinkai, kraujotaka t.p. prisitaiko. Pakinta širdies susitraukimų dažnis, jos išstumiamo kraujo kiekis. Prisitaikyti padeda ir blužnis, kepenys, poodis ir plaučiai.

Šuns kraujotakos schema

4 pav. Kraujotakos schema

Šuns širdis susitraukia 80-120 kartų per minutę, o pilną kraujo apytakos ratą kraujas padaro per 15-20 sekundžių. Nuo to labai priklauso greita medžiagų apykaita organizme ir gana aukšta kūno temperatūra. Šunų kūno temperatūra yra 37-38 laipsniai, o šuniuko iki 39,5 laipsnių.

Šlapimo organai

Tai organai, kurie gamina ir šalina iš kūno šlapimą. Svarbiausias šlapimo organų uždavinys yra šalinti iš kraujo jame ištirpusias medžiagų apykaitos liekanas. Šlapimas yra inkstų išskiriamas skystis, susidedantis iš vandens ir jame ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Iš inkstų jis šlapimtakiais teka į šlapimo pūslę ir pro šlaplę pašalinamas laukan.

Pagal formą šuns inkstai yra lygieji vienaspeniai, nes jų paviršius yra lygus ir jie turi po vieną spenelį, atsiveriantį į inksto geldelę ir yra pupelės pavidalo. Jie išsidėstę po 1-4 juosmens slanksteliu. Vidiniame įgaubtame inksto krašte yra inksto vartai, pro kuriuos išeina šlapimtakis ir inksto vena, o įeina inksto arterija. Už inksto vartų prasideda paplatėjimas, vadinamas inksto sinusu, kuriame yra inkstų geldelė.

Iš geldelės šlapimas patenka į šlapimtakį - porinį lataką, jungiantį inksto geldelę su šlapimo pūsle. Šlapimtakiai praeina pro šlapimo pūslės raumeninį sluoksnį, 3-5 cm tęsiasi po gleivine ir atsiveria į šlapimo pūslę. Susidaręs vožtuvas neleidžia šlapimui grįžti į šlapimkanalius, bet netrukdo jam tekėti į pūslę. Šlapimtakiai iškloti daugiasluoksniu pereinamuoju epiteliu.

Šlapimo pūslė yra kriaušės pavidalo organas dubens ertmėse ir susideda iš viršūnės, kūno, dugno ir kaklo. Pūslės sienelė stora, susideda iš gleivinės, raumeninio sluoksnio ir serozinio dangalo. Pūslės gleivinė išklota pereinamuoju epiteliu, kuris esti susiraukšlėjęs, kai šlapimo pūslė tuščia. Raumeninis sluoksnis gerai išsivystęs. Ties šlapimo pūslės kaklu iš jo žiedinių skaidulų susidaro raukas, kaklo srityje šlapimo pūslė pereina šlaplę.

Šlaplė yra neporinis vamzdžio formos organas, kuris prasideda nuo šlapimo pūslės kaklelio ir atsiveria patino varpos galvutėje, o patelės - makšties prieangyje.

Per parą vidutinio ūgio šuo išskiria apie 2 litrus šlapimo. Šuns pūslė negali iš karto ištuštėti, todėl šuo šlapinasi dažnai, mažais kiekiais. Todėl vakarinis šuns vedžiojimas turi tęstis apie 30-40 min., kad per tą laiką šlapimo pūslė ištuštėtų.