Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Vokiečių aviganis

Vokiečių aviganis

Priešingai, nei teigia populiarus mitas, vokiečių aviganis nėra nė kiek artimiau susijęs su vilku, nei kokerspanielis ar Šetlendo aviganis. Dėl šios populiarios klaidingos pažiūros, kad vokiečių aviganis turi vilko savybių, jis, panašiai kaip Sibiro haskis ar Aliaskos malamutas, kartais nukentėdavo nuo neišmintingų šeimininkų.

Romėnų istorikas Tacitas rašė apie „į vilką panašų šunį iš Reino apylinkių krašto“. Visiškai tikėtina, kad panašus į dabartinę veislę vokiečių piemenų šuo ir jo artimi belgiški bei olandiški giminaičiai galėjo gyvuoti jau tūkstančius metų. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios vokiečių aviganis buvo populiarus visoje Vokietijoje ir sparčiai plito kituose pasaulio kraštuose. Deja, veisimas be atrankos atnešė fizinių ir elgsenos bėdų. Gan dažnai ėmė reikštis sąnarių artritas, akių, skrandžio ir žarnyno ligos bei kitos sveikatos problemos. Prie veislės trūkumų galima priskirti ir nervingumą, baugštumą, drovumą, agresyvumą kitų šunų atžvilgiu. Sumaniai veisiami šie šunys būna nuostabūs – patikimi, atliepūs ir klusnūs.

Šiandien beveik viso pasaulio policijos skyriai, muitinės departamentai ir kariškiai pasitelkia vokiečių aviganį. Jis yra sarginis šuo, suseka nusikaltėlius ir suranda pradingusius žmones, yra aklų žmonių vedlys, taip pat naudojamas valdyti miniai, dalyvauja paieškos ir gelbėjimo darbuose, aptinka narkotikus bei sprogmenis, suranda lavonus, naudojamas netgi ieškant iškasenų. Vokiečių aviganis dalyvauja klusnumo ir pėdsekių konkursuose, gali ganyti bandą, yra parodų šuo ir puikus šeimos draugas.

Istorija

Šios puikios, paplitusios po visą pasaulį veislės atstovai išvesti Vokietijoje. Jų protėviai ilgus amžius ganė avis, gynė bandas nuo plėšrūnų. Šiaurės ir Centrinėje Vokietijoje vokiečių aviganiai buvo trumpakojai ir stambūs. Pietų Vokietijoje (Viurtemberge) – žymiai smulkesni ir ilgakojai. Šie šunys buvo kryžminami ir XIX a. pabaigoje jų palikuonys buvo naudojami paieškos ir karo tarnybose. 1899 metais buvo įsteigtas šios veislės klubas – „Verein fur Deutsche Schaferhunde SV.“ ir 1899-09-20 vokiečių aviganių draugija priėmė A. Mejerio ir kapitono Makso fon Stefanyčio aprašytą pirmąjį vokiečių aviganio standartą. Kapitonas fon Stefanyčius ir kiti pasišventę veisėjai sukryžmino ilgaplaukius, trumpaplaukius ir šiurkščiaplaukius vietinius piemenų šunis (iš Viurtenbergo, Tiuringijos, Bavarijos) ir išvedė elegantišką, atliepų, klusnų ir dailų vokiečių aviganį. Šios veislės šunys labai tiko įvairioms tarnyboms, buvo pakankamai atsparūs šalčiui, nereiklūs gyvenimo ir šėrimo sąlygoms. Iki 1915 m. parodose dar būdavo rodomi ir ilgaplaukiai bei šiurkščiaplaukiai šunys. Šiandien daugumos šalių parodose pripažįstami tik trumpaplaukiai. 1976-08-30 Pasaulinė vokiečių aviganių augintojų draugija patvirtino naujausią šios veislės standartą.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Vokietija;
    Kilmės laikas:
    XIX a.;
    Buvo:
    Aviganis;
    Dabar:
    Namų, apsauginis šuo, palydovas;
    Gyvenimo trukmė:
    12-13 metų;
    Kiti vardai:
    Alsatian, Deutscher Schaferhund, Lietuvoje neretai dar vadinamas vilkšuniu;
    Masė:
    34-43 kg;
    Ūgis:
    55-65 cm.
  • Privalumai

    • Gali gyventi mieste;
    • Lengvai dresuojamas;
    • Prisitaikęs prie šalto klimato;
    • Geras sarginis šuo;
    • Ištikimas šeimininkui.
  • Trūkumai

    • Būtina daug bėgioti;
    • Tai ne kambarinis šuo. Jo pašaukimas – tarnyba!.

Charakterio savybės

Vokiečių aviganis yra drąsus ir narsus šeimininko gynėjas, nepasitikintis svetimais. Jis yra puikiai dresuojamas, labai klusnus ir ištvermingas. Pasižymi gera uosle ir klausa. Vargu ar egzistuoja už jį universalesnis šuo. Gerai užaugintas, išauklėtas ir išdresuotas vokiečių aviganis su kaupu pranoksta kapitono fon Stefanyčio tikslus.

Šuns savarankiškumas nekliudo jam greitai ir ilgam išmokti. Vokiečių aviganis nori ir pasigenda beveik nuolatinės šeimininko draugijos bei dėmesio. Šiam šuniui reikia kasdienės proto ir kūno mankštos, kad nekiltų elgsenos problemų, įskaitant nuobodulį ir lojimą. Vokiečių aviganis gali būti dominuojantis, agresyvus su kitais šunimis, tačiau paprastai gerai elgiasi su mažesniais naminiais gyvūnais. Vokiečių aviganis gerai elgiasi su vaikais, kai su jais susipažįsta.

Išvaizda

Vokiečių aviganiai būna juodi su rudu, rausvu bei gelsvu kojų įrudžiu; juodi su širmu bei širmai rausvu kojų įrudžiu bei šviesia krūtine, kaklo ir pilvo apačia, pagerkliu ir šviesiomis dėmėmis virš antakių; pilki, įvairių atspalvių širmi. Ant krūtinės ir labai šviesių kojų vidinėje pusėje gali būti nepageidautinų baltymių. Pasitaiko ir labai silpnos pigmentacijos šunų. Šuns spalva nustatoma, kai užauga pagrindiniai dengiamieji plaukai. Juodų šunų papilvė juoda, visų kitų – pilka. Kailis tankus, šiurkštokas, su vešliu poplaukiu; kartą per dieną patariama valyti šepečiu ir šukuoti šukomis.

Šios veislės šuo yra tvirtos stamantrios konstitucijos, raumeningas. Patino aukštis ties ketera 60-65 cm, kalės – 50-60 cm. Galva didelė, pleištiška, nuo ausų nosies link siaurėja. Kaktos ilgis ir plotis maždaug vienodi, patino gali būti kiek platesnė, kalės – ilgesnė; iš priekio ir šono apvaloka, kartais su nežymia skersine vagele. Skruostai nežymūs, apvaloki. Kakta ir snukis maždaug vienodo ilgio, beveik lygiagretūs, pakaktys neryškus. Ausys virš akių linijos, vidutinio dydžio, stačios, smailios, lygiašonio trikampio pavidalo, vienu kraštu pasisukusios į priekį. Judančio ar besiilsinčio šuns gali būti nulėpusios. Iki 6 mėn., kol keičiasi dantys, ausys gali karoti ar būti pakrypusios į šalis.

Akys judrios, vidutinio dydžio, migdolų pavidalo, įkypokos, prigludusiais vokais, protingo žvilgsnio; būna kailio spalvos arba tamsesnės. Antakiai neryškūs, nuožulnūs, žandikauliai stambūs, stiprūs. Dantys dideli, balti, tankiai suaugę, giliai dantenose, sankanda žirkliška. Nosies veidrodėlis didelis, juodas. Ketera ryški. Nugara tiesi, tvirta. Juosmuo platus, raumeningas. Krūtinė ilga, apvali, jos apačia siekia alkūnes ar kiek žemiau. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Pečiai raumeningi, kaulėti, dilbiai ovalūs, statmeni, tiesūs, plaštakos tvirtos, truputį pasviros. Užpakalinių kojų šlaunys raumeningos, plačios. Kulnų sąnariai stamantrūs, tvirti. Letenos sugniaužtos, ovalios, trumpais, suspaustais pirštais. Nagai trumpi, tvirti, tamsūs. Rudimentiniai pirštai šalinami. Uodega riesto kardo pavidalo, apžėlusi tankiais plaukais, siekia kulnų sąnarius ar net pusę slėsnų.

Būna ir ilgaplaukių vokiečių aviganių. Tačiau jie neatsparūs orų kaitai ir neveistini.

Priežiūra

Vokiečių aviganiams reikalinga didelė fizinė apkrova. Todėl reikia leisti išsibėgioti be pavadėlio. Būtini ilgi pasivaikščiojimai, ypač prieš parodas.

Kartą per dieną reikia šukuoti kailį.

Naudota literatūra:
  • Dr. Bruce Fogle „Šunys. Encilopedija“
  • Karolis Masilionis „Kinologija I dalis“
  • Джоан Палмер „Ваша собака“