Šuns anatomija ir fiziologija

Šunys paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir kai kurias vandenynų salas. Naminiai šunys kilę iš vilko, šakalo. Tai pirmasis žinduolis, kurį žmogus prisijaukino dar žiloje senovėje – XII-VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Šuns liemuo grakštus ir raumeningas, jis vaikšto remdamasis pirštais su stipriais nagais. Dėl lankstaus kaklo galva labai judri. Šuns snukio kraštuose yra judrios lūpos, virš burnos – nosis su pora šnervių. Gerai išvystyti akių vokai. Išorinės ausys didelės ir judrios. Jos būna stačios, pusiau stačios ir nukarusios. Kai kurių veislių šunims ausys kerpamos pagal veislės standarto reikalavimus, jei to nedraudžia šalies gyvūnų globos draugijos nuostatai. Šuns oda tvirta ir elastinga, apaugusi plaukais. Plaukai būna ilgi, trumpi, stangrūs, švelnūs, garbanoti, net susisukę. Plauko maišelyje atsiveria greta esančių riebalinių liaukų latakėliai, jų išskyros tepa odą ir plaukus – jie tampa elastingi ir nesudrėgsta. Odoje taip pat yra prakaito liaukos. Prakaitas, garuodamas nuo kūno, vėsina jį. Šuns prakaito liaukos silpniau išsivysčiusios, todėl kūną vėsina padažnėjęs kvėpavimas. Tarp plaukų yra poplaukis,jis sulaiko daug oro ir blogai praleidžia šilumą. Prieš žiemą poplaukis sutankėja, o pavasarį išsišeria. Šunų, gyvenančių šiltose patalpose bei šilto klimato zonoje, poplaukis būna retesnis.

Griaučiai

Šuns griaučius sudaro kaukolė, stuburas, galūnių juostos ir poriniai galūnių kaulai. Snukio dalyje yra viršutinis ir apatinis žandikauliai. Stuburas skirstomas į penkias dalis. Kaklo dalį sudaro 7 judriai sujungti slanksteliai. Krūtinės dalyje yra 13 slankstelių, kurie jungia šonkaulius. 9 poros šonkaulių, apatiniais galais remiasi į krūtinkaulį, o 4 šonkauliai savo kremzlinėmis ataugomis jungiasi tarpusavyje. Krūtinės slanksteliai, šonkauliai ir krūtinkaulis sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Septyni juosmens dalies slanksteliai yra judrūs, šonkaulių nėra. Trys kryžkaulio slanksteliai suaugę su dubens kaulais. Už kryžkaulio dalies yra 20-22 uodegos slanksteliai. Priekinę galūnę sudaro peties mentė, petikaulis, dilbio kaulai (alkūnkaulis ir stipinkaulis), riešas, sudarytas iš riešakaulių, plaštaka, sudaryta iš delnakaulių ir letena, sudaryta iš pirštakaulių. Užpakalinę galūnę sudaro dubens kaulai, šlaunikaulis su kelio girnele, blauzdos kaulai (blauzdikaulis ir šeivikaulis), kulnakaulis, pėdos (slėsnos) ir pirštų kaulai. Visą šuns skeletą sudaro 271-282 kaulai (kai kurių veislių šunims uodega trumpinama).

Raumenys

Gerai išvystyti šuns raumenys (kaktos, trapecinis, deltinis, šoninis platusis, sėdmeninis, šlaunies pusgyslinis, dvigalvis šlaunies, išorinis pilvo, krūtinės, trigalvis, žastinis, krūtininis skydo, kramtomasis). Ypač stiprūs šunų nugaros, galūnių ir juosmens raumenys. Greitai bėgdamas šuo šuoliuoja, sulenkdamas ir ištiesdamas liemenį, atsispirdamas nuo žemės, paeiliui tai priekinėmis, tai užpakalinėmis kojomis. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį, todėl šuo gali tvirtai laikyti dantyse grobį. Šuns burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu šuo junta pašaro skonį, varto jį burnoje, sudrėkindamas seilių liaukų išskiriamomis seilėmis.

Dantys

Šuns žandikaulių priešakyje yra kalto formos kapliai (po 6 kiekviename žandikaulyje), o už jų – stambios iltys. Burnos gilumoje yra krūminiai dantys. Šuniukams pirmiausia prasikala priekiniai dantys, kuriems iškritus išauga nuolatiniai. Tik patys galiniai krūminiai dantys išdygsta iš karto, besikeičiant kitiems dantims. Iš viso suaugęs šuo privalo turėti 42 dantis. Viršutiniame žandikaulyje 20, o apatiniame – 22 dantis. Didelius mėsos gabalus šuo sudrasko aštriais krūminiais dantų kraštais. Pačių galinių krūminių dantų viršūnės bukos, jais sutrinamas augalinis pašaras. Mėsos likučiams nuo kaulo šuo sugraužia nedideliais kapliais. Medžiokliniai šunys grobį papjauna iltimis.

Virškinimo organai

Jie išsidėstę išilgai kūno ašies. Virškinimo organai prasideda burnos plyšiu, pereina į burnos ertmę, ryklę, stemplę, skrandį. Iš skrandžio pašaras patenka į plonąją, o vėliau į storąją žarną, kuri baigiasi išange.

Burnos plyšys yra tarp viršutinės ir apatinės lūpos, žandikaulių ir dantų. Viršutinė lūpa jungiasi su nosies veidrodėliu, kuris, esant šuniui normalioje būsenoje yra šaltas ir drėgnas. Tik pakilus šunų kūno temperatūrai, nosies veidrodėlis tampa karštas ir sausas. Kai kada ir kambaryje gulinčio šuns nosies veidrodėlis tampa karštas ir sausas, ir tik išėjus į lauką jis vėl atvėsta ir sudrėgsta.

Už burnos plyšio yra burnos ertmė, kurią iš viršaus gaubia kietasis ir minkštasis gomurys. Iš priekio ir šonų – dantinės žandikaulių ataugos ir dantys. Kietasis gomurys išlinkęs į viršų ir su minkštuoju gomuriu sudaro lanką. Paslankus minkštasis gomurys atskiria nosiaryklę nuo ryklės burninės dalies. Šuns liežuvis yra burnos ertmėje, prisitvirtinęs prie dugno raumenų. Jis yra ilgas, platus, su išilgine vagele per vidurį. Šuo liežuvio pagalba junta pašaro skonį, o karštą vasaros dieną, iškišdamas liežuvį ir tankiai kvėpuodamas reguliuoja savo kūno temperatūrą. Burnos ertmėje pajuntamas pašaro skonis, čia jis sukramtomas, suvilgomas seilėmis ir pradedamas virškinti.

Pro burnos ertmės užpakalyje esančias žiotis pašaras patenka į ryklę. Ji yra piltuvo formos kanalas, jungiantis nosies ir burnos ertmes su gerklomis viršuje ir stemple apačioje. Ryklėje susikerta oro ir pašaro keliai. Ryklės vidų dengia gleivinė. Į ją atsiveria 7 angos: 2 nosinės, 2 ausies trimito, žiotys, gerklų ir stemplės įeigos. Ryklę supa stiprus raumenų sluoksnis, kurį sudaro žiediniai sutraukiamieji ir išilginiai keliamieji raumenys. Iš ryklės nurytas pašaras patenka į vamzdžio formos stemplę. Stemplė sudaryta iš dangalo, raumeninės dalies ir gleivinės. Raumeninio dangalo peristaltiniai judesiai skatina pašaro slinkimą iš stemplės į skrandį. Jos gleivinę dengia plokščias daugiasluoksnis epitelis, kuriame yra daug liaukų, kurių sekretas lengvina pašaro slinkimą.

Šuns skrandis yra vienkamerinis ir kitaip negu kitų gyvūnų nėra išklotas daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ir neturi praplatėjimo. Jame mechaniškai ir chemiškai virškinamas nurytas pašaras. Vidutinio dydžio šuns skrandis 2-3 litrų talpos. Jo siena sudaryta iš gleivinės, pogleivinės, raumeninio ir serozinio dangalo. Gleivinės sluoksnio liaukos gamina virškinimo fermentus ir gleives. Pogleivinėje dalyje yra kraujagyslės ir nervai. Raumeninę sudaro lygieji raumenys. Serozinis dangalas yra lygus, blizgantis ir skaidrus. Nurytas pašaras sumaišomas su skrandžio sultimis ir apvirškintas stumiamas prievarčio link, ir patenka į dvylikapirštę žarną.

Nuo dvylikapirštės žarnos, prasideda plonoji žarna. Šuns žarnynas yra 4-6 kartus ilgesnis už jo kūną. Čia pašaras intensyviai virškinamas ir įsiurbiamas. Dvylikapirštės žarnos sienelėje yra daug liaukų, kur atsiveria kasos ir kepenų latakai. Kitos plonosios žarnos atkarpos – tuščioji ir klubinė žarna, kuri pereina į akląją žarną. Kasos sultyse yra fermentų, kurie skaido visas svarbiausias pašarines medžiagas. Tuščioji žarna yra pati ilgiausia, joje daug limfinių folikulų. Tuščiosios žarnos kilpos, kabančios ant ilgo pasaito, įsiterpia tarp organų. Klubinė žarna yra trumpiausia ir tiesiausia plonosios žarnos dalis. Ji atsiveria į storąją žarną. Čia yra gleivinės vožtuvas, kuris praleidžia žarnų turinį tik į storosios žarnos pusę ir neleidžia jam sugrįžti atgal.

Storoji žarna pilve pakraščiais apriečia plonąją žarną. Storojoje žarnoje baigiamos įsiurbti maisto medžiagos ir formuojasi išmatos. Storoji žarna sudaryta iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios žarnos. Akloji žarna yra dešinėje pilvo pusėje tarp antrojo ir ketvirtojo juosmens slankstelio. Gaubtinė žarna susideda iš kylančiosios, skersinės, nusileidžiančios ir riestinės. Riestinė žarna pereina į tiesiąją ir atsiremia į išangę.

Kvėpavimo organai

Jie susideda iš nosies, gerklų, trachėjos, bronchų, plaučių ir kvėpavimo judamojo aparato (krūtinės ląstos, griaučių, juos jungiančių kvėpuojamųjų raumenų, jų nervų, plaučių kraujagyslių, limfagyslių). Kvėpavimo takai dėl juose esančių kremzlinių griaučių nuolat atviri, nesubliūkšta, įkvepiant ir iškvepiant oras pro juos praeina laisvai. Pakeliui oras sušyla, apsivalo ir prisisotina vandens garų.

Šuns nosis prisitaikiusi užuosti, sušildyti, sudrėkinti ir išvalyti praeinantį orą. Šuns nosies pagrindą sudaro nosikauliai ir kremzlės. Į nosies ertmę atsiveria šnervės, kurias gali išplėsti judantys raumenys. Kremzlinė pertvara dalija nosies ertmę į kairiąją ir dešiniąją puses, kurias esančios kriauklės suskirsto į smulkesnius plyšelius, kuriais praeina oras.

Gerklos yra kvėpavimo takų dalis, esanti priekinėje kaklo dalyje. Pro jas praeina oras. Jos saugo kvėpavimo takus, kad ryjant į juos nepatektų pašaro, be to jose yra balso klostės. Gerklos sudarytos iš porinių ir neporinių kremzlių, susijusių raiščiais, sąnariais ir raumenimis. Viršuje gerklos raiščiais prisitvirtinusios prie poliežuvinio kaulo, o apačioje pereina į trachėją. Iš vidaus gerklos išklotos gleivine, padengta virpamuoju epiteliu. Trachėja yra vamzdžio pavidalo organas, jungiantis gerklas su bronchais. Trachėja prasideda žemiau kaklo slankstelių ir eina ties krūtinės ląsta iki penkto-šešto šonkaulių, kur išsišakoja į du pagrindinius bronchus. Trachėja sudaryta iš kremzlinių lankų, kuriuos į vamzdį jungia žiediniai raiščiai. Užpakalinė trachėjos siena yra plėvinė. Trachėjos vidų dengia gleivinė, kurioje daug gleives gaminančių liaukų. Gleivinę dengia virpamasis epitelis.

Šuns plaučiai yra krūtinės ertmėje ir skirstomi į kairįjį ir dešinįjį. Priekinė plaučių dalis vadinama viršūne, o užpakalinė dalis – pamatu. Plaučių viršūnė yra ties pirmaisiais šonkauliais, o pamatas ties diafragma. Dešinysis plautis visada didesnis už kairįjį. Plaučių paviršius nėra lygus, jame yra įvairaus pavidalo laukelių – plaučių skiltelių pagrindų kontūrų. Iš išorės plaučius dengia pleura. Pagrindiniai bronchai, įėję į plaučius, sudaro plaučių šaknį. Plaučiuose suskyla į tiek smulkesnių bronchų, kiek yra plaučių skilčių. Pagrindiniai bronchai suskyla į smulkesnius ir sudaro vadinamąjį bronchų medį. Plaučiai sudaryti iš bronchų medžio ir alveolių. Tarp bronchų ir alveolių yra jungiamasis audinys. Alveolėse vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo oro ir kraujo. Šuns kvėpavimo dažnis priklauso nuo jo amžiaus, sveikatos būklės, kūno temperatūros, oro drėgnumo ir organizmo krūvio. Ramioje būsenoje šuo per minutę įkvepia 20-24 kartus.

Kraujotaka

Jos pagalba organizmas aprūpinamas deguonimi, maisto medžiagomis, šalina iš audinių anglies dioksidą bei medžiagų apykaitos produktus. Kraujotaką sudaro centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės) dalis, bei jų veiklą reguliuojanti nervinė ir humoralinė sistema.

Širdis yra kūgio pavidalo tuščiaviduris raumeninis organas. Jos sienelę sudaro trys sluoksniai: vidinis (endokardas), raumeninis (miokardas) ir išorinis serozinis (epikardas). Širdį gaubia širdiplėvė (perikardas). Išilginė pertvara dalija širdies ertmę į dvi nesusisiekiančias puses. Dešine teka veninis, o kaire – arterinis kraujas. Kiekvieną pusę pertvarėlė dalija į prieširdį (viršuje) ir skilvelį (apačioje). išilginė pertvara tarp prieširdžių vadinama tarp priešširdine, o tarp skilvelių – tarpskilveline. Širdį maitina kairė ir dešinė vainikinės arterijos (koronarai).

Kraujagyslės yra vamzdelio formos, kuriomis teka kraujas. Jos skirstomos į arterijas kapiliarus ir venas. Smulkiausios arterijų šakos vadinamos arteriolėmis, venų – venulėmis. Arterijomis kraujas teka iš širdies, o venomis grįžta atgal į širdį. Didžiojo kraujotakos rato arterijomis iš širdies teka arterinis – prisotintas deguonimi, mažai turintis anglies dioksido, kraujas. Kapiliaruose tarp kraujo ir audinių vyksta medžiagų apykaita ir į širdį venomis grįžta deguonį atidavęs ir turintis daug anglies dioksido veninis kraujas. Mažojo kraujotakos rato arterijomis kraujas iš širdies teką į plaučius, čia prisisotina deguonimi ir, virtęs arteriniu krauju, venomis grįžta į širdį. Arterijų ir venų vienelės esti įvairaus storio ir proporcijų. Arterijų sienelės yra storos, elastingos. Kapiliarai – tai mažiausios kraujagyslės, kurios audiniuose jungia arterioles su venulėmis. Kapiliarų sienelė yra pusiau pralaidi. Nervų sistema veikia širdies darbą ir kraujagyslių tonusą. Centrai, reguliuojantys kraujotaką, yra nugaros pailgosiose smegenyse, hipotalame, smegenų žievėje. Pakitus aplinkai, kraujotaka t.p. prisitaiko. Pakinta širdies susitraukimų dažnis, jos išstumiamo kraujo kiekis. Prisitaikyti padeda ir blužnis, kepenys, poodis ir plaučiai.

Šuns širdis susitraukia 80-120 kartų per minutę, o pilną kraujo apytakos ratą kraujas padaro per 15-20 sekundžių. Nuo to labai priklauso greita medžiagų apykaita organizme ir gana aukšta kūno temperatūra. Šunų kūno temperatūra yra 37-38 laipsniai, o šuniuko iki 39,5 laipsnių.

Šlapimo organai

Tai organai, kurie gamina ir šalina iš kūno šlapimą. Svarbiausias šlapimo organų uždavinys yra šalinti iš kraujo jame ištirpusias medžiagų apykaitos liekanas. Šlapimas yra inkstų išskiriamas skystis, susidedantis iš vandens ir jame ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Iš inkstų jis šlapimtakiais teka į šlapimo pūslę ir pro šlaplę pašalinamas laukan.

Pagal formą šuns inkstai yra lygieji vienaspeniai, nes jų paviršius yra lygus ir jie turi po vieną spenelį, atsiveriantį į inksto geldelę ir yra pupelės pavidalo. Jie išsidėstę po 1-4 juosmens slanksteliu. Vidiniame įgaubtame inksto krašte yra inksto vartai, pro kuriuos išeina šlapimtakis ir inksto vena, o įeina inksto arterija. Už inksto vartų prasideda paplatėjimas, vadinamas inksto sinusu, kuriame yra inkstų geldelė.

Iš geldelės šlapimas patenka į šlapimtakį – porinį lataką, jungiantį inksto geldelę su šlapimo pūsle. Šlapimtakiai praeina pro šlapimo pūslės raumeninį sluoksnį, 3-5 cm tęsiasi po gleivine ir atsiveria į šlapimo pūslę. Susidaręs vožtuvas neleidžia šlapimui grįžti į šlapimkanalius, bet netrukdo jam tekėti į pūslę. Šlapimtakiai iškloti daugiasluoksniu pereinamuoju epiteliu.

Šlapimo pūslė yra kriaušės pavidalo organas dubens ertmėse ir susideda iš viršūnės, kūno, dugno ir kaklo. Pūslės sienelė stora, susideda iš gleivinės, raumeninio sluoksnio ir serozinio dangalo. Pūslės gleivinė išklota pereinamuoju epiteliu, kuris esti susiraukšlėjęs, kai šlapimo pūslė tuščia. Raumeninis sluoksnis gerai išsivystęs. Ties šlapimo pūslės kaklu iš jo žiedinių skaidulų susidaro raukas, kaklo srityje šlapimo pūslė pereina šlaplę.

Šlaplė yra neporinis vamzdžio formos organas, kuris prasideda nuo šlapimo pūslės kaklelio ir atsiveria patino varpos galvutėje, o patelės – makšties prieangyje.

Per parą vidutinio ūgio šuo išskiria apie 2 litrus šlapimo. Šuns pūslė negali iš karto ištuštėti, todėl šuo šlapinasi dažnai, mažais kiekiais. Todėl vakarinis šuns vedžiojimas turi tęstis apie 30-40 min., kad per tą laiką šlapimo pūslė ištuštėtų.

Nervų sistema

Tai kūno reguliacinė sistema, kuri greitai sklindančiais nerviniais impulsais kontroliuoja ir valdo kitų organų sistemų funkcijas. Nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę. Pagal funkcijas dar skirstoma į somatinę ir vegetacinę.

Centrinė nervų sistema reguliuoja ir koordinuoja visų organų bei sistemų, tuo pačiu ir viso organizmo veiklą. Ją sudaro galvos ir nugaros smegenys.

Galvos smegenys yra kaukolės ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias smegenis, kurias sudaro didieji smegenų pusrutuliai, tarpines smegenis (kurios susideda iš gumburinių smegenų, hipotalamo ir trečiojo skilvelio), vidurines smegenis (kurias sudaro keturkalnis ir smegenų kojytės, kuriose yra refleksų centrai) ir rombines smegenis (kurias sudaro pailgosios smegenys, jungiančios galvos smegenis su nugaros smegenimis) ir užpakalinės smegenys (susidedančios iš tilto ir smegenėlių). Pailgosiose smegenyse yra svarbūs gyvybiniai centrai, nuo kurių priklauso nesąlyginiai refleksai. Tai kvėpavimo, medžiagų apykaitos, vėmimo, kosėjimo ir kt. Smegenėlės koordinuoja judesius, pusiausvyrą. Iš išorės smegenis dengia trys smegenų dangalai. Tai išorinis – kietasis, vidurinis – voratinklinis ir vidinis – švelnusis. Po viduriniu smegenų dangalu yra subarachnoidinis tarpas, pilnas smegenų skysčio. Iš galvos smegenų pamato išeina 12 galvinių nervų porų. Galvos smegenys susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkąją medžiagą sudaro neuronų kūnai arba nervinės ląstelės. Ji išsidėsto branduoliais arba ištisiniais sluoksniais. Baltoji medžiaga yra neuronų ataugos, kurios jungia branduolius. Ji sudaro smegenų laidus.

Smegenų pusrutulius jungia didžioji smegenų jungtis, o iš išorės – smegenų žievė. Joje skiriamos kaktinė, viršugalvinė, pakaušinė ir smilkininė skiltys. Pro viršugalvinę skiltį praeina centrinė vaga. Į priekį nuo jos yra motorinė (judėjimo) žievė, o į užpakalį – somatosensorinė (kūno jutimų) žievė. Pakaušinėje skiltyje yra regos, smilkininėje – klausos žievė. Didelė žievės dalis, susijusi su judesiais ar jutimais, sudaro asociacinę (nespecifinę) žievę. Smegenų žievėje analizuojami ir sintetinami iš aplinkos patenkantys jaudinimo impulsai. Ji kontroliuoja visų nervinių centrų darbą. Smegenų žievėje prasideda sąlyginis refleksas, joje yra refleksų ir jų valdymo centrai.

Nugaros smegenys yra centrinės nervų sistemos apatinė dalis, esanti stuburo kanale. Viršuje jos jungiasi su galvos smegenų pailgosiomis smegenimis, apačioje nusmailėja ir pasibaigia nugaros smegenų kūgiu. Iš nugaros smegenų į abu šonus priekine ir užpakaline šaknelėmis išeina nugariniai nervai. Nugaros smegenys, kaip ir galvos, susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkoji medžiaga susitelkusi nugaros smegenų viduje apie centrinį kanalą, einantį nugaros smegenų ašimi. Iš priekio, šonų ir užpakalio pluoštais ją supa baltoji medžiaga (nervinės ataugos). Baltosios medžiagos pluoštai – laidai būna kylantieji (jais impulsais iš periferijos eina į galvos smegenis) ir nusileidžiantieji (impulsas iš galvos smegenų eina į periferiją). Iš išorės nugaros, kaip ir galvos, smegenis dengia smegenų dangalai. Jų tarpus užpildo riebalinis audinys ir smegenų skystis. Nugaros smegenyse susidaro paprasti refleksai, kurių susidaryme nedalyvauja galvos smegenys. Tokio reflekso žiedą paprastai sudaro trys neuronai. Nugaros smegenyse išsidėstę nesąlyginių refleksų centrai – judėjimo, šlapinimosi, vidaus organų raumenų veiklos ir kt.

Periferinė nervų sistema jungia centrinę nervų sistemą su kitomis kūno dalimis. Ją sudaro galvos ir nugaros nervai, nervų šaknelės, nerviniai rezginiai ir nerviniai mazgai (ganglijai). Kiekvienas nugaros nervas prasideda priekinėmis ir užpakalinėmis šaknelėmis. Nugaros nervai yra mišrūs. Jie susideda iš juntamųjų ir judinamųjų skaidulų. Nugaros nervai įnervuoja odą, griaučių raumenis ir kaulus. Jie skirstomi į kaklinius, krūtininius, juosmeninius, kryžmeninius ir uodeginius.

Yra 12 porų galvos nervų. Tai uoslės, regos, akies judinimosi, skridininis, trišakis, viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio, atitraukiamasis, klajoklis ir kt. Vieni jų yra tik juntamieji (pvz.: uoslės, regos), nes prasidėję periferijoje, perduoda dirginimus į atitinkamus galvos smegenų centrus, kiti yra tik judinamieji. Šiais nervais (pvz. akių judinamuoju) impulsas sklinda iš centro į periferiją. Mišrūs nervai (pvz., trišakis, veidinis) turi juntamųjų ir judinamųjų skaidulų ir panašūs į nugaros nervus.

Somatinė nervų sistema yra centrinės ir periferinės nervų sistemos dalies, inervuojanti griaučių ir kai kurių organų skersaruožius raumenis. Jos eferentinės (išcentrinės)nervų skaidulos prasideda galvos ir nugaros smegenų somatiniuose branduoliuose. Somatinė nervų sistema dar vadinama animaline (gyvūnų), nes reguliuoja gyvūnams būdingus valingus judesius.

Vegetacinė nervų sistema yra nervų sistemos dalis, palaikanti gyvybines kūno funkcijas, derinanti organų ir sistemų darbą su organizmo poreikiais. Kartu su endokrinine sistema ji reguliuoja organizmo aprūpinimą maisto medžiagomis, energijos vartojimą, atliekų šalinimą, vandens apykaitą, dauginimosi funkcijas, koordinuoja organizmo reakcijas įvairiose situacijose. Kartu palaiko pastovią vidinę aplinką (kūno temperatūrą, vidinį kraujospūdį, vandenilio jonų koncentraciją), įnervuoja visų organų lygiuosius raumenis, liaukas ir širdį. Skirtingai nuo somatinės nervų sistemos, vegetacinė nervų sistema nuo gyvūno valios nepriklauso. Ji turi centrinę ir periferinę dalį. Centrinė dalis yra hipotalame, smegenų kamiene ir nugaros smegenyse. Periferinę dalį sudaro nerviniai mazgai (ganglijai) ir nervinės skaidulos, einančios iš centrinės nervų sistemos į organus.

Vegetacinė nervų sistema dar skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę. Simpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, inervuojanti vidaus organus, kraujagysles, prakaito liaukas ir mobilizuoja organizmo aktyvumą stresui, kovai, bėgimui nuo pavojaus. Jos centrai yra nugaros smegenų krūtinės ir juosmens dalyje. Periferinė simpatinės nervų sistemos dalis susideda iš simpatinių nervinių mazgų (ganglijų), nervų ir nervinių rezginių. Dvi simpatinių nervinių mazgų grandinės yra iš abiejų stuburo šonų. Jos dalijamos į kaklinę, krūtininę, juosmeninę, kryžmeninę ir uodeginę dalį. Trečioji nervinių mazgų grandinė yra prieš stuburą, greta aortos. Simpatinė nervų sistema dažnina ir stiprina širdies susitraukimus, sutraukia odos ir pilvo organų kraujagysles, išplečia skersaruožių raumenų kraujagysles, didina kraujospūdį, išplečia vyzdį, slopina virškinamojo trakto judesius, seilių liaukų sekreciją, didina prakaitavimą, pašiaušia plaukus. Ji gali sukelti sėklinių pūslelių, gimdos susitraukimus.

Parasimpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, kuri inervuoja vidaus organų nevalingus raumenis bei liaukas. Ji daugiausia susijusi su energijos atgavimu, išsaugojimu ir medžiagų apykaita. Centrinė parasimpatinė nervų sistemos dalis yra galvos smegenų kamiene ir kryžmeninėje nugaros smegenų dalyje. Iš centrinės dalies išeina periferinės parasimpatinės skaidulos. Iš galvos smegenų kamieno jos eina kartu su galviniais nervais. Parasimpatinės skaidulos į akies vidinius raumenėlius (akies vyzdžio ir lęšiuko pasaitus) eina akies judinamuoju nervu, į ašarų ir seilių liaukas eina vidiniu ir liežuviniu ryklės nervais. Klajoklis yra didžiausias parasimpatinis nervas, kuris inervuoja krūtinės ir pilvo organus. Iš kryžmeninės dalies išeinantis dubens nervas inervuoja dubens organus: storąją ir tiesiąją žarną, šlapimo pūslę, lytinius organus. Parasimpatinė nervų sistema lėtina širdies darbą, mažina kraujospūdį, siaurina bronchus ir akies vyzdį, stiprina skrandžio ir žarnyno judėjimą, liaukų sekreciją, aktyvina maisto medžiagų įsiurbimą iš žarnyno į kraują ir t.t.

Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai tą patį organą (audinį) dažniausiai veikia priešingai. Vieni jo veiklą skatina, kiti slopina, todėl organai lengvai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos.

Visa nervų sistema sudaryta iš pagrindinių ląstelių, arba neuronų, ir pagalbinių ląstelių, arba glijos. Neuronai turi trumpas šakotas ataugas (dendriitus) ir ilgą ploną ataugą aksoną, kuris sudaro jungtis (sinapses) su nervinėmis arba kitokiomis ląstelėmis. Glija palaiko smegenų vidinės terpės pastovumą. Su kapiliarų sienelių ląstelėmis ji sudaro hemotoencefalinį barjerą, kuris nepraleidžia kai kurių medžiagų iš kraujo į smegenis. Aplink aksonus susidaro balta medžiaga – mielinas, kuriuo padengti aksonų pluoštai centrinėje nervų sistemoje sudaro baltąją smegenų medžiagą. Iš neuronų kūnų susidaro pilkoji medžiaga. Nugaros smegenyse ji užima centrinę dalį, o didžiosiose galvos smegenyse užima periferinę dalį ir sudaro žievę. Tarpinėse smegenyse ir smegenų kamiene pilkoji medžiaga sudaro branduolinę. Smegenų kamiene yra nervinių ląstelių sankaupa – tinklinis darinys. Periferinėje nervų sistemoje neuronų kūnų telkiniai sudaro nervinius mazgus (gangalijus), o aksomų pluoštai – nervus.

Nervų sistema priima ir apdoroja informaciją, reguliuoja ir koordinuoja kitų organų ir sistemų veiklą, valdo kūno judesius, padeda organizmui prisitaikyti prie kintančios aplinkos.

Uoslės organai

Šuns uoslės organai gerai išsivystę ir išsidėstę uodžiamojoje nosies srityje, viršutiniame jos trečdalyje esančioje uodžiamojoje gleivinėje, kurią dengia daugiaeilis uodžiamasis epitelis. Jis sudarytas iš atraminių ir juntamųjų ląstelių. Atraminėse ląstelėse yra pigmento, kuris suteikia gleivinei geltoną spalvą. Juntamųjų ląstelių paplatėjimuose yra plonų plaukelių, didinančių uodžiamąjį paviršių. Jie judėdami padeda ląstelėms geriau susiliesti su įkvėptu oru. Kai į nosį patenka kvapnios medžiagos molekulės, tai po uodžiamuoju epiteliu esančių liaukų sekretu drėkina paviršių. Šiame sekrete ištirpusios su oru patekusios cheminės medžiagos pradeda veikti juntamąsias ląsteles. Šiose ląstelėse kilęs jaudinimas uodžiamaisiais nervais sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis.

Šunims būdinga labai puiki uoslė. Tai priklauso nuo šuns veislės, jo individualių savybių ir labai priklauso nuo gyvenimo aplinkos bei dresuotumo. Šunų dresuotojams būtina žinoti, kad šuns uoslė jam pavargus žymiai susilpnėja. Be to, uoslei atsiliepia ir šuniui susirgus bei sukergtoms kalėms. Jei šunį versime ilgai dirbti pagal kvapnius pėdsakus, tai po kurio laiko jo uoslė susilpnės, bet vėliau, šuniui pailsėjus, vėl atsistatys. Vienų veislių šunims būdinga aukštutinė, o kitų – žemutinė uoslė. Aukštutinė uoslė būdinga šunims uodžiantiems iš labai toli. Tuo pasižymi laikos ir paukštšuniai. Ši žemutinė uoslė daugiau būdinga skalikams, taksams ir kitiems šunims, kurie tiesiog įbedę nosį į žemę, uodžia žvėries pėdsaką. Išvesdamas naujas veisles, žmogus, atsižvelgė ir į uodimo būdą. Tai labai svarbu medžiokliniams šunims.

Klausos ir pusiausvyros organai

Kaip uoslės organai, taip ir klausos šunims labai svarbūs. Jų pagalba šuo išgirsta artėjančio žmogaus šlamesį, išgirsta šeimininko pašaukimą ar įsakymą atlikti kokią nors užduotį. Klausos ir pusiausvyros organus sudaro ausys, kurios susideda iš išorinės, vidurinės ir vidinės dalies. Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis, jį judinantys raumenys ir išorės klausomoji landa.

Ausies kaušelis – tai elastinga kremzlė, padengta odos raukšle. Siauruoju galu ausies kaušelis prisitvirtina prie išorinės ausies landos. Ties jo pagrindu yra riebalinis kūnas. Ausies kaušelis apaugęs plaukais, kurie ant jo išorinės pusės trumpi, o įgaubtoje dalyje – ilgi. Kartu su ausų sierą gaminančiomis liaukomis plaukai saugo išorinę klausomąją ausies landą nuo nešvarumų ir svetimkūnių patekimo. Išorinė klausomoji ausies landa susideda iš kremzlinės ir kaulinės dalies. Ji prasideda piltuvo pavidalo įdubimu kaušelyje ir sudaro kanalą, kurio gale yra būgnelis, skiriantis išorinę ausį nuo vidurinės. Ausies būgnelį sudaro trys sluoksniai: išorinis (odos), vidurinis (jungiamojo audinio) ir vidinis (gleivinės).

Šuns vidurinė ausis yra smilkinkaulyje. Ji susideda iš būgninės ertmės su klausomaisiais kauliukais, ausies trimito ir speninės ataugos. Klausomieji kauliukai – plaktukas (jo rankenėlė įaugusi į būgnelį), priekalas ir kilpa – sąnariais suaugę į vieną grandinę ir mechaniškai perduoda būgnelio virpėjimą vidinei ausies daliai. Būgninę ertmę su nosiarykle jungia ausies trimitas. Pro jį vidurinė ausis susisiekia su išore, ir oro slėgis abipus būgnelio išsilygina.

Vidinė ausis susideda iš kaulinio labirinto ir jame esančio plėvelinio.

Kaulinis labirintas sudarytas iš prieangio, trijų kaulinių, pusratinių kanalų ir sraigės (susisukusio kanalo). Kiekviena šių dalių savo ruožu susideda iš kaulinės ir plėvelinės dalies, tarp kurių cirkuliuoja skystis. Prieangis užima ertmę tarp vidurinės ausies, pusratinių kanalų ir sraigės. Pusratiniai kanalai yra viena kitai statmenose plokštumose.

Plėvelinis labirintas yra plėvinis kanalas, šiek tiek mažesnis už kaulinį labirintą. Tarp šių labirintų sienelių yra skaidraus bespalvio skysčio – perilimfos. Plėvelinis labirintas pripildytas skaidraus skysčio – endolimfa. Sraiginio latako viduje yra sudėtingas spiralinis organas – klausos analizatorius receptorius. Jis susideda iš keliomis eilėmis išsidėsčiusių epitelinių ląstelių, tarp kurių yra plaukuotos juntamosios klausos ląstelės – fonoreceptoriai. Garso bangos per ausies kaušelį ir išorinė klausomąją landą suvirpina būgnelį. Jo virpesiai per plaktuką, priekalą ir kilpą perduodami prieangio langelio membranai, kurie sukelia vidinės ausies endolimfos virpesius. Šie transformuojami į nervinį impulsą, kuris nervų nunešamas į galvos smegenų klausos centrus, o iš jų į tų smegenų pusrutulių žievę. Čia impulsai analizuojami ir suvokiamas garsas.

Vidinės ausies prieangis ir pusratiniai kanalai sudaro pusiausvyros, arba vestibulinį aparatą, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą.

Regos organai

Gerai išsivystę šuns uoslės, klausos ir regos organai. Regos organai yra akys. Akis susideda iš akies obuolio, regos nervu sujungto su galvos smegenimis, ir apsauginių bei pagalbinių darinių – akies judinamųjų raumenų, vokų, junginės ir ašarų prietaiso (liaukos). Akies obuolys yra rutulio formos. Jo siena susideda iš trijų dangalų: išorinio fibrozinio, vidurinio kraujagyslinio ir vidinio, arba tinklainės. Fibrozinis dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio. Priekinė jo dalis permatoma ir vadinama ragena. Per ją į akį patenka šviesos spinduliai. Užpakalinė dalis stora, balta, tvirta, nepermatoma ir vadinama odena (akies baltymu). Odenos priekinę (matomąją) dalį dengia junginė – skaidri plėvė, kuri iškloja ir vokų vidinį paviršių. Išorinis akies obuolio dangalas saugo akį nuo aplinkos poveikio. Akies obuolio vidurinis kraujagyslinis dangalas turi daug kraujagyslių. Skiriamos dvi jo dalys: priekinė, susidedanti iš rainelės ir krumplyno, ir užpakalinė – gyslainė. Rainelė yra žiedo pavidalo, persišviečia pro rageną. Nuo rainelės pigmento priklauso akių spalva. Rainelės viduryje yra apvali anga – vyzdys, pro kurią praeina šviesos spinduliai. Tarpas tarp rainelės ir ragenos vadinamas priekine akies kamera – ji pripildyta skysčio. Už rainelės yra krumplynas, kuris turi ataugas, gaminančias akies kamerų skystį, ir raumenį. Raumuo susitraukdamas ir atsipalaiduodamas keičia akies optinės sistemos laužiamąją galią. Krumplynas pereina į gyslainę, kuri aprūpina krauju vidinį akies obuolio dangalą – tinklainę. Joje yra šviesai jautrių nervinių ląstelių (stiebelių ir kūgelių). Tinklainės centre yra jos jautriausia vieta – geltonoji dėmė. Pažeidus šią dėmę, rega labai susilpnėja. Šiek tiek į vidų nuo geltonosios dėmės yra regos nervo diskas. Jame nėra šviesiai jautrių ląstelių, o tik nervinės skaidulos, todėl regėjimo lauke yra akloji dėmė. Akyse yra specialių, gebančių laužti šviesos spindulius darinių. Jiems priskiriamas lęšiukas, stiklakūnis ir akies obuolio kamerų skystis. Kartu su ragena jie sudaro šviesą laužiantį aparatą. Šviesos spinduliai, patekę į akį pro rageną, lūžta ir surenkami tinklainėje. Joje šviesos energija sužadina nervinius impulsus, kurie regos nervu ir takais sklinda į galvos smegenų regos centrą. Lęšiukas yra už rainelės. Jis skaidrus, išgaubto lęšio pavidalo, susideda iš sluoksniais susiklosčiusių skaidulų. Lęšiuką dengia kapsulė. Tarp rainelės ir lęšiuko yra užpakalinė akies kamera, pripildyta skysčio, kuris pro vyzdį gali patekti ir į priekinę akies kamerą. Už lęšiuko esantis stiklakūnis pripildo visą akies obuolį. Akies riebalinis kūnas saugo akį nuo sutrenkimų ir temperatūros svyravimų. Viršutinis ir apatinis vokai kartu su blakstienomis saugo akies obuolį iš priekio. Vidiniame akies kampe yra trečiasis vokas. Vokai kartu su ašaromis nuvalo nuo akies obuolio smulkius svetimkūnius. Vokų užpakalinį ir visą akies obuolio priekinį paviršių dengia akies junginė. Junginėje, ypač ties viršutiniu jos skliautu, yra liaukučių, kurios gamina ašaras bei gleives, saugančias rageną ir junginę nuo išdžiuvimo. Ašaras gamina ašarų liauka, esanti kiekvienos akies viršutiniame išoriniame akiduobės kampe ir pagalbinės ašarų liaukutės, esančios junginėje. Joje pagamintos ašaros kaupiasi ašarų maišelyje ir ašariniais kanalėliais bei ašariniu nosies lataku nuteka į nosį.

Šuns rega pasižymi savitomis ypatybėmis. Šuo negali vienu metu abiem akim matyti daikto, nes kiekviena akis turi savo regos lauką. Šuo beveik neskiria spalvų, bet mato skirtingos formos daiktus. Jis pastebi judantį daiktą už 250-300 m, bet jo tikrą vaizdą pamato tik nuo 28 m. Šeimininką šuo atpažįsta pirmiau jį suuosdamas negu pamatydamas.

Jutimo organai

Jutimo organai skirstomi į regos, klausos, pusiausvyros, uoslės, skonio organus ir lietimo, temperatūros bei skausmo. Lietimo, temperatūros bei skausmo dar vadinami odos jutimo organais. Bet to dar yra judėjimo ir vidaus jutimo organai.

Šuns, kaip ir vilko, svarbiausias jutimų organas yra uoslė. Gerai prižiūrimas neregintis šuo dar gali gyventi, o šuo praradęs uoslę – sunkiai. Patirtis rodo, kad net arti esantį šeimininką šuo pirma užuodžia, o tik paskui pamato. Šuns uoslė 11500 kartų stipresnė nei žmogaus. Šuo gali skirti beveik pusę milijono kvapų. Gi žmogui labai retai tik kelis šimtus. Šuo gali išskirti jį dominantį kvapą iš šimto įvairaus stiprumo kvapų, o žmogui stipriausias kvapas užgožia visus kitus. Šuns protėviai gerai užuosdavo grobį ir priešą, todėl dresuotas pėdsekys suseka nusikaltėlį penkių valandų senumo pėdsakais arba apuostęs dar seniau jo pamestą daiktą. Medžioklinis šuo iš kvapo skiria įvairius žvėris, paukščius. Kuo greičiau žvėris tolsta, tuo stipriau dirgina šunų uoslę. Pievoje pėdsakai kvepia ilgiau negu parą, o ant asfalto tik kelias valandas. Dėl šoninio vėjo šuo dažnai pameta staigiai sukantį į šalį pėdsaką, o aplytų pėdų visai neberanda. Šunys pėdsaką suranda ir po 10-12 cm sniego sluoksniu, taip pat gali surasti rūdos klodus, esančius 5-7 ir net 12 m gylyje.

Ne visų veislių šunys turi tokią pat uoslę. Pav. lygumų kurtai yra pakankamai akyli, bet turi prastą uoslę. Uoslės stiprumas priklauso nuo šuns paskirties, veislės, sveikatos, nuovargio, alkio ir troškulio. Jei šuo ilgai eina pėdsakais, tai jis ilgai turi ilsėtis, nes pavargęs šuo užuodžia vis prasčiau.

Jei šeimininkas ilgam laikui išvyksta iš namų, pravartu į šuns guolį dėti savo drabužį ar kitą daiktą. Parvežant mažą šuniuką į naujus namus, reikia paimti su juo ir skudurėlį iš gimtojo lizdo, kuris prisigėręs vados narių ir kalės prakaito, šlapimo kvapo, padeda šuneliui lengviau pernešti pirmąsias dienas naujoje aplinkoje.

Šuo turi labai gerą klausą. Jis girdi labai aukšto dažnio (iki 110 000 virpesių per sekundę) garsą, todėl šuniui galima komanduoti žmonėms negirdimu ultragarsiu švilpuku, kurį šuo girdi 500 m atstumu. Jei silpną šlamesį žmogus išgirsta 6 metrų atstumu nuo savęs, tai tą patį šlamesį šuo išgirsta jau būdamas 24 m atstumu. Šuns klausai dažnai nekliudo net netoliese keliamas triukšmas. Prie triukšmo šunį reikia pratinti. Reikia vesti į triukšmingą aplinką prie triukšmingų magistralių, geležinkelio linijų, kad šuo palengva priprastų ir nebebijotų. Šuo skiria 1/14 tono besikeičiančius garsus ir puikiai nustato garso kryptį. Niekada nereikia ant šuns šaukti. Geriausia komanduoti normalia intonacija. Šuo visa, ką išgirsta, labai gerai įsimena. Labai dažnai tenka įsitikinti, kad šuo iš labai toli atpažįsta savo šeimininko automobilio burzgimą ir bėga jo pasitikti.

Labai neįprasta yra šuns rega. Kiekviena jo akis aprėpia skirtingą regėjimo lauką. Šuo gerai skiria įvairių pavidalų daiktus, taip pat už 250-300 m judantį daiktą. Žmogaus siluetą šuo mato už 700 m, o tikrą vaizdą iki 28 m. Anksčiau buvo manyta, kad šuo visiškai neskiria spalvų. Bet naujausi bandymai rodo, kad kai kurias spalvas šuo išskiria. Pastebėta, kad akylesni šunys silpniau užuodžia.

Šuns lytėjimas panašus į žmogaus, bet šuo žymiai atsparesnis skausmui. Tai pastebėta stebint šunis kaunantis tarpusavyje. Kai kurie šunys kaudamiesi su priešininku, nekreipia dėmesio į kruvinas žaizdas.

Keletas ilgų ir kietų snukio plaukų padeda šuniui tamsoje neatsitrenkti į kokią netikėtą kliūtį.

Skonio jutimas, kaip ir žmogaus, labai susijęs su šuns uosle. Šuo pašaro skonį junta prasčiau nei žmogus, bet besirausdamas šiukšlynuose visada pasiieško organizmui reikalingų medžiagų.

Kaip ir kiti gyvūnai, šunys puikiai jaučia žemės paviršiaus vietas, kurios veikia visus gyvūnų organizmus, gerina ar blogina žmonių ir gyvulių psichinę bei fizinę būseną. Jie nujaučia žemės drebėjimą bei kitas stichines nelaimes, sergančio šeimininko mirtį, artėjantį priešą. Šunys, kaip ir katės gali sugrįžti pas buvusį šeimininką iš labai toli. Jei katė grįžta į savo buvusį medžioklės plotą, tai šuo pas savo šeimininką. Kai kada šunys suranda ir toli iš namų išvykusį šeimininką. Toks šuns nuovokumas aiškinamas telepatija. Kartais šuo per atstumą jaučia šeimininko emocijas, veržiasi jo gelbėti arba paklūsta mintimis siunčiamoms šeimininko komandoms.

Lytiniai organai

Šunys yra skirtalyčiai gyvūnai. Kalės lytiniuose organuose vystosi kiaušinėliai, o patino – spermatozoidai. Ir patinų ir patelių lytiniai organai skirstomi į vidinius ir išorinius.

Vidiniai lytiniai organai yra lytinės liaukos, kurios gamina lytines ląsteles ir lytiniai takai, kuriais išteka lytiniai produktai. Juose įvyksta apvaisinimas, išnešiojamas vaisius. Dar yra priedinės liaukos, kurios išskiria įvairius sekretus.

Išorinių lytinių organų pagalba patinai suleidžia spermą į kalės lytinius takus.

Patelių lytinius organus sudaro kiaušidės, kiaušintakiai, gimda, makštis ir lytinės lūpos. Kiaušidė yra porinis organas, kabantis ant serozinio pasaito pilvo ertmėje, juosmens srityje. Iš išorės kiaušidės paviršius lygus, jame nesusidaro ovuliacijos duobučių, nes ovuliacija vyksta visoje kiaušidėje. Per ovuliaciją subrendęs folikulas plyšta ir kiaušinėlis patenka į pilvo ertmę, paskui į kiaušintakį. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis kiaušintakio ertmėje suyra, o jeigu apvaisinamas – slenka į gimdą, ten įsitvirtina ir vystosi.

Kiaušintakis yra vingiuoto vamzdelio pavidalo porinis lytinis latakas, kuriuo kiaušinėliai iš kiaušidės slenka į gimdą. Priekinė kiaušintakio anga yra plati, piltuvėlio pavidalo. Viena piltuvėlio puse kiaušintakis prisitvirtina prie kiaušidės krašto, kitu galu jis atsiveria į gimdą. Kiaušintakio sienelę sudaro trys sluoksniai: gleivinė, raumeninis ir serozinis dangalas. Gleivinė išklota virpamuoju epiteliu, kuris su raumeniniu dangalu padeda kiaušinėliui slinkti į gimdą.

Gimda yra pilvo ir dubens ertmėje po tiesiąja žarna. Ji yra dviskiltė – susideda iš dviejų skilčių (ragų) kūno ir kaklelio. Gimdos skiltys ilgos ir tiesios, kaklelis trumpas, storomis sienelėmis. Gimdos sienelė sudaryta iš gleivinės, raumeninio ir serozinio dangalo. Kai kalė sukergta gimdos sienelė smarkiai sustorėja, o jam baigiantis labiau išsivysto raumeninis sluoksnis. Į gimdą atsiveria kiaušintakiai, o kakleliu ji jungiasi su makštimi.

Makštis yra neporinis vamzdelio pavidalo organas, jungiantis gimdos kaklelį su lytinėmis lūpomis. Jos sienelę sudaro trys sluoksniai: gleivinė, raumeninis ir išorinis dangalas (adventicija). Makšties gleivinę dengia plokščiasis daugiasluoksnis epitelis, susiraukšlėjęs išilginėmis raukšlėmis. Priekinę makšties dalį dengia seroza. Jaunų patelių makštyje yra skersinė raukšlė, skirianti tikrąją makšties tuštumą nuo jos prieangio. Į makšties prieangį atsiveria šlaplė. Makštis baigiasi lytinėmis lūpomis, tarp kurių yra lytinis plyšys. lytinių lūpų apatiniame kampe yra varputė (klitoris) – patino varpos analogas.

Patinų lytinius organus sudaro sėklidė, antsėklidės, sėklinis latakas, priedinės lytinės liaukos, sėklidžių maišelis, kapšelis, šlaplė, varpa ir apyvarpė.

Sėklidė – ovalo arba elipsis pavidalo lytinė liauka, esanti kapšelyje tarp šlaunų. Jose susidaro spermatozoidai ir lytiniai hormonai. Sėklidės paviršių dengia makštinis sėklidės dangalas ir giliau esantis storas jungiamojo audinio balzganasis dangalas. Sėklidė pertvarėlėmis padalinta į skilteles, kuriose yra liaukinio audinio, susidariusio iš vingiuotųjų sėklinių kanalėlių, kurių epitelis gamina spermatozoidus. Tarp kanalėlių esančios tarpinio jungiamojo audinio ląstelės gamina hormonus. Kairioji sėklidė yra truputį žemiau dešiniosios.

Sėkliniai kanalėliai sėklidės viduje sudaro tinklą, iš kurio kanalėliai išsišakoja į virš sėklidės esantį prielipą – antsėklidį. Tai nedidelis darinys ant sėklidės viršutinio ir užpakalinio krašto. Jis susideda iš galvutės, kūno ir uodegėlės, kuri vienu raiščiu jungiasi prie sėklidės galo, kitu, kirkšniniu raiščiu – prie bendrojo sėklidės dangalo ir kapšelio. Kastruojant šunį, kirkšninis raištis nupjaunamas (nukerpamas).

Iš sėklidės prielipo spermatozoidai patenka į sėklinį lataką. Tai vamzdelio antsėklidžio latako tęsinys, kuriuos sėkla iš sėklidės patenka į šlaplę. Jis prasideda nuo antsėklidžio latako, pro kirkšnies kanalą įeina į dubens ertmę, pasiekia šlapimo pūslę ir atsiveria į šlaplę. Sėklinio latako sienelė stora ir kieta, susideda iš trijų sluoksnių: standaus jungiamojo audinio, lygiųjų raumeninių skaidulų ir gleivinės.

Sėklinis virželis susideda iš sėklides maitinančių kraujagyslių, nervų, limfagyslių, sėklinio latako, juos gaubiančio jungiamojo audinio ir serozinio dangalo, sudarančio sėklinio virželio pasaitą. Apačioje sėklinis virželis jungiasi prie sėklidės ir antsėklidžio, o viršuje kartu su sėkliniu lataku įeina pro kirkšnies kanalą į dubens ertmę.

Sėklides, antsėklidį ir sėklinį virželį gaubia maišelio pavidalo pilvo sienelės išauga – sėklidžių maišelis. Jis susideda iš serozės, fascijos, raumeninio dangalo ir odos. Seroza ir fascijas sudaro sėklidės dangalus, o raumeninis dangalas – sėklidės išorinį pakeliamąjį raumenį, o paviršinė kūno fascija ir oda – kapšelį.

Kapšelis sudarytas iš tarpusavyje suaugusių mėsingojo dangalo ir kapšelio odos. Mėsingame dangale yra daug elastinių skaidulų, todėl kapšelis gali susitraukti. Mėsingasis dangalas, dalija kapšelio tuštumą į dvi dalis – kairiąją ir dešiniąją, kuriose yra sėklidės. Kapšelio oda be plaukų, jos spalva priklauso nuo kūno spalvos. Tarpas tarp analinės angos ir kapšelio (patelės iki lytinių lūpų) vadinamas tarpviete.

Šlaplė yra latakas, jungiantis šlapimo pūslę su varpos galva. Šlapinantis pro šlaplę iš šlapimo pūslės išteka šlapimas, o per sueitį sperma. Į šlaplės dalį, esančią dubens ertmėje, ant gaktikaulių atsiveria sėkliniai latakai ir priedinės lytinės liaukos. Akytkūninė šlaplės dalis yra specialioje vagelėje apatinėje varpos pusėje ir atsiveria į varpos galvą.

Varpa yra išorinis lytinis organas, kuriuo išteka šlapimas ir sperma. Varpa susideda iš akytkūnių, šlaplės, kraujagyslių bei nervų. Išskiriama varpos šaknis, kūnas ir galva. Šaknis prasideda ant gaktikaulio gumburų, o kūnas ir galva sudaro laisvą nusvirusią dalį. Varpos akytkaulius dengia jungiamojo audinio balzganasis dangalas, nuo kurio į vidų eina pertvaros. Tarp jų susidaro endoteliu išklotos ertmelės – kavernos. Kavernų sienelių lygieji raumenys keičia jų spindį. Akytkūniuose susikaupęs kraujas sustandina varpą. Varpos apatiniame paviršiuje yra stormeninis akytkaulio raumuo, išstumiantis spermą ir šlapimą, ir varpos įtraukiamasis raumuo, kuris po erekcijos įtraukia varpą į apyvarpę. Varpos galva ilga, jos priekiname gale yra varpos kauliukas.

Varpos galvą supa odos raukšlė – apyvarpė. Iš išorės ją dengia plaukuota oda, iš vidaus išklotas daugiasluoksnis plokščiasis epitelis.