Šunų mylėtojams ir profesionalams

Bimas.lt logo

Paieška:

Faraonų šuo

Faraonų šunys
Faraonų šuo

Tai pati seniausia žmonijos istorijoje žinoma veislė. Kadangi šie šunys buvo veisiami palyginti izoliuotose vietovėse kaip Maltos ir Balearų salose, senovės veislei būdingi bruožai išsilaikė labai gerai. Veislė kilo iš Egipto ir viso Artimųjų Rytų regiono medžioklinių šunų. Kyla klausimų kodėl tik faraonų veislės šuo tapo populiariausias tarp tarp šio regiono šunų. Gal dėl gražios sodrios rausvai rudos kailio spalvos, o gal dėl to, kad XX amžiaus septintame dešimtmetyje juos iš naujo atrado šunų veisėjai iš Europos. Faraonų šuo per tūkstantmečius atsinešė nuostabų grožį ir medžiotojo aistrą. Kurtai medžioklėje šunį seka akimis, o faraonų šunys puikiai mato, girdi ir uodžia.

Savo kilmės šalyje – Maltoje, faraonų šuo vadinamas Kelb-tal Fenek (triušinis šuo) ir naudojamas triušių medžioklei. Faraonų šuns vardą jiems suteikė britai matydami didelį panašumą į šunų statulas, kurios garbina senovės Egipto kapus.

Į oficialų standarto sąrašą tarptautinė FCI organizacija juos įtraukė 1987 metais. Veislę globoja Didžioji Britanija.

Istorija

Panašūs į Faraonų šunį medžiokliniai šunys Artimuosiuose Rytuose gyveno dar prieš 5000 metų. Tą patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Šių šunų kaulai buvo rasti kai kuriuose kapuose ir po garsiąja Cheopso piramide. 1935 metais Harvardo Universiteto mokslininkai vadovaujami Džordžo Raisnerio vykdė archeloginius kasinėjimus vakarinėje Cheopso piramidės pusėje Gizoje. Jie aptiko užrašą, kad čia palaidotas šuo vardu Abutju. Pagal Egipto valdovo nurodymą šuo buvo palaidotas taip, kaip buvo laidojami Egipto didikai.

Egipto didikai ir faraonai šiuos šunis naudojo medžioklei. Todėl nenuostabu, kad šunų atvaizdai dažnai sutinkami ant faraonų sarkofagų. Apie šios veislės šunų išvaizdą bei pritaikymą galima spręsti ir iš senovinių piešinių bei hieroglifų.

Po romėnų įsiveržimo į Egiptą prieš 2000 metų panašūs šunys paplito visame Viduržemio jūros regione. Gali būti, kad jais prekiavo finikiečiai ir kartaginiečiai. Iš šių Egipto palikuonių populiariausiu tapo faraonų šuo. Elegantiškas, orus faraonų šuo greičiausiai kilo iš mažo vilko, gyvenusio Arabijos pusiasalyje. Pirkliai atgabeno šią veislę į Maltos ir Gozo salas, kur ji buvo izoliuota ir išliko gryna. Atskiros jų veislės gerai išsilaikė Balearų salose, Sicilijoje, taip pat Prancūzijoje ir Italijoje.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    Malta;
    Kilmės laikas:
    senovė;
    Buvo:
    medžioklinis pėdsekys;
    Dabar:
    namų, medžioklinis šuo;
    Gyvenimo trukmė:
    12-14 metų;
    Kiti vardai:
    Pharaon Hound, Kelb-tal Fenek (triušinis šuo);
    Masė:
    20-25 kg;
    Ūgis:
    53-64 cm.
  • Privalumai

    • Prieraišus;
    • Optimalus dydis;
    • Puikus medžioklinis šuo;
    • Žaismingas;
    • Reikalauja minimalios priežiūros;
    • Gerai sutaria su vaikais.
  • Trūkumai

    • Sunkiai dresuojamas;
    • Būtina daug bėgioti;
    • Karštų regionų šuo, todėl sunkiai pakelia šaltį;
    • Netinkamas laikyti miesto sąlygomis.

Savybės

Faraonų šuo labai judrus, energingas, stiprus, elegantiškas. Medžioklėje greitas kaip vėjas ir universalus: gali medžioti žvėrį kaip skalikas pagal kvapą, ar kaip kurtas regos pagalba. Šuns judesiai labai greiti ir lengvi. Faraonų šuo visada pasiruošęs veikti, labai budrus, aistringas, protingas, draugiškas, švelnus ir žaismingas. Šuns išraiška budri.

Faraonų šuo gerai sutaria su vaikais, tačiau ne iš karto pasitiki svetimais žmonėmis.

Išvaizda

Šios veislės šuo vidutinio dydžio, grakštus ir gracingas bei labai stiprus. Jo snukis truputį ilgesnis nei kaukolės smegenų dalis. Viršugalvis lygiagretus su nosies nugarėle. Snukis bukai pleištiškas. Galva ilga, gražios formos, pasvira. Pakaktys nelabai ryškus. Nosies veidrodėlis kūno spalvos. Žandikauliai stiprūs. Dantys stiprūs, sąkanda žirkliška. Akys gintaro spalvos, atitinka kailio spalvą, palyginti gilios. Žvilgsnis protingas, perteikiantis šuns emocinę būseną. Ausys stačios, vertikalios, judrios, ilgos, plačios ties pagrindu. Suklusęs šuo jas pakreipia į priekį.

Kaklas ilgas, stamantrus ir raumeningas, dailiai lenktas ir be nuokaros.

Juosmuo lankstus. Viršutinė linija beveik tiesi. Liemuo truputį ilgesnis nei šuns aukštis ties ketera. Strėnos pasviros nuo juosmens iki uodegos pagrindo.

Uodega palyginti stora ties pagrindu, pamažu plonėjanti galiuko link. Ramus šuo ją laiko nuleistą žemiau kulno sąnarių. Suklusęs šuo šiek tiek sulenktą uodegą pakelia aukštai. Šuo neturi laikyti uodegos tarp kojų. Ji turi būti tiesi, nenulinkusi į šoną.

Krūtinės ląsta gili, siekia alkūnių sąnarius. Šonkauliai iškili. Pilvas saikingai įtrauktas. Priekinių kojų dilbiai tiesūs ir lygiagretūs. Mentės stiprios, ilgos ir įstrižos. Alkūnės prigludusios prie liemens. Plaštakos stiprios, pasviros. Užpakalinės kojos stiprios, lygiagrečios, raumenys reljefiški. Kelio sąnariai saikingai lenkti. Blauzdos tvirtos. Letenos ir pirštai stiprūs. Letenos neturi būti pasuktos nei į vidų, nei į išorę. Pagalvėlės standžios. Rudimentiniai pirštai turi būti šalinami 4-7 dienų šuniukui.

Judesiai laisvi, veržlūs, kojos metamos maksimaliai plačiai, be didelių pastangų. Galūnių judesiai dera su liemens judesiais. Bet kokie judesiai į šonus bei „nuvargę“ judesiai laikomi yda.

Kailis trumpų, blizgių, minkštų ir kietų plaukų, be jokių puošnių plaukų. Kailis būna nuo šviesiai rausvos iki tamsiai rausvos spalvos, su baltomis dėmėmis: ant uodegos galiuko, ant krūtinės, vadinamoji „žvaigždutė“, ant pirštų galų, gali būti balta juosta ant kaktos. Baltos smulkios dėmelės kitose, standarte nenurodytose, vietose, laikomos yda.

Priežiūra

Įdomu tai, kad seniau Gozo saloje (šalia Maltos) faraonų šunis šėrė vegetarišku maistu – sriubomis ir ožkų pienu. Šiandien šios veislės šunys neišrankūs maistui ir puikios sveikatos.

Faraonų šuniui būtini ilgi pasivaikščiojimai ir galimybė išsilakstyti.

Kailis ypatingos priežiūros nereikalauja. Tik jį reikia valyti specialia prištine.