Bimas.lt
Taksas – medžioklinis šuo. Tai vokiška veislė. Veista kryptingai medžioti urvinius žvėrelius ir pirmiausia barsukus. Taip pat lapes, triušius. Pagal dydį skirstomi į didžiuosius (standartiniai), triušinius ir nykštukinius. Pagal kailį į trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius.
Škotų terjeras kilęs iš Škotijos. Jis buvo išvestas urvinių žvėrelių medžioklei. Dabar dažniausiai namų šuo. Škotų terjeras geras sargas, santūrus, neįkyrus.
Sibiro haskis skirtas lengvų krovinių pervežimams, ir kiek galima didesniu greičiu. Dabar jis dažnai sutinkamas šunų kinkinių varžybose. Sibiro haskiai – vikrūs, atletiški ir nenuilstantys darbininkai.
Šeltis tai tarsi škotų aviganio miniatiūra. Tai ganymo šuo. Naudojamas ten, kur nėra pavojaus užpulti plėšriesiems žvėrims bandų.
Naujosios Škotijos retriveris manoma, kad į Škotiją atkeliavo iš Didžiosios Britanijos. Įdomu, kad ši veislė buvo pripažinta Kanadoje. Naujosios Škotijos retriveris medžioklinis vandens šuo, skirtas atnešti iš vandens sumedžiotą paukštį.
Faraonų šuo seniausia žinoma šunų veislė. Kilo iš Maltos ir buvo naudojamas triušių medžioklei. Piešiniai randami ant faraonų sarkofagų.
Bobteilas yra ganymo šuo. Sena veislė, bet tiksli kilmės data nežinoma. Manoma, kad išvestas Škotijoje. Veislės standartas patvirtintas XIX-ame amžiuje.
Lygiaplaukis retriveris, kaip ir visi retriveriai, skirtas atnešti nušautą grobį. Dažniausiai paukščius iš vandens. Dabar tai daugiau šeimos šuo.
Cvergšnauceris pasižymi ramiu charakteriu. Tačiau budrus, stipriai loja ir gerai tinka namų apsaugai. Beveik nesišeria.
Rusų ilgaplauis kurtas – rusų aristokratų šuo. Tai medžiokinis šuo. Dažniausiai buvo naudojamas medžioti vilkams. Labai sena veislė. Pirmą kartą paminėta XI-ame amžiuje prancūzų kronikose. Ši veislė turi ir kitą vardą – Borzaja.