Neretai šuniukui atėjus į naujus namus jis kaukia ir reikalauja dėmesio. Dažnai per dvi-tris dienas apsipranta ir taip nesielgia. Reikėtų nebijoti jo palikti vieno ir nerodyti didesnės užuojautos. Jei matys, kad jam skiriamas didesnis dėmesys, jis nepraleis progos tai išnaudoti ir kauks toliau (jie moka gudrauti!).
Iki metų amžiaus visi šunys ką nors graužia ir tai normalu. Norint apsisaugoti, geriausia parduotuvėje įsigyti specialias groteles ir padaryti kambaryje šuniui aptvarą. Į jį reikia ką nors įdėti ką jis galėtų graužti.
Pasiėmėme iš prieglaudos šunį. Šeimininkę jis myli, bet ant šeimininko pastoviai puola. Ką daryti?
Iš elgesio matyti, kad ankstesnis šeimininkas skriaudė šunį, o šeimininkė jam buvo gera. Naujiems šeimininkams reikia stengtis kartu prižiūrėti šunį, kartu vesti pasivaikščioti. Šeimininkas turėtų dažniau duoti šuniui skanėstų ir tada gal santykiai pagerės. Jei ne, tai geriau šuns atsisakyti, kad neįvyktų nelaimė.
Šuniukas turi priprasti prie naujų namų. Kad lengviau priprastų reikia kelias dienas kalės lizde palaikyti medžiagą ar rankšluostį, kad prisigertų lizdo kvapo ir įdėti į šuniuko guolį naujoje vietoje. Jausdamas savo lizdo kvapą šuniukas daug lengviau pripranta prie naujos vietos.
Tai būdinga daugeliui šunų iki metų amžiaus. Dažniausiai užaugus ši problema praeina savaime.
Retriveriui reikia uždėti antkaklį (kad priprastų) ir išnešti į lauką. Kartais lauke šuniukas neatlieka savų „reikalų“. Tada reikia kartu į lauką išnešti skudurėlį ar laikraštį suvilgytą šuniuko šlapimu. Šuo dažniausiai šlapinasi ten, kur užuodžia savo šlapimo kvapą. Jei šuniukas niekur neina, tada reikia jį truputį toliau nunešti nuo namų ir paleisti. Šuniukai dažnai nenoriai eina nuo namų, bet su noru bėra į namus. Taip po truputį šuniukas pripras judėti lauke.
Pririšti šuniui pavadėlį. Išeiti iš patalpos, bet duris palikti šiek tiek praviras, kad būtų galima patemti už pavadėlio. Kai tik šuo pradės loti staigiai patemti už pavadėlio. Taip kartoti kol šuniui lojimas pradės asocijuotis su nemaloniu pavadėlio truktelėjimu.
Šuo niekada neturi gauti maisto pirmas. Pirmiausia turi pavalgyti šeimininkai ir tik tada duoti maisto šuniui. Jei šios taisyklės nesilaikoma ir atsiranda ši problema. Todėl reikia pakeisti įpročius ir mažiausiai šuniui parodžius agresiją sudrausminti ir griežtai pasakyti komandą „Negalima!“.
Tai dažna klaida, padaroma kai šuniukas dar mažas. Iki 8 mėnesių amžiaus šuns psichika dar nėra susiformavusi. Todėl šunį griežtai draudžiama erzinti ar kitaip skatinti jo agresiją. Jei tik šuniukas bando rodyti agresiją, šeimininkas tuo pat metu privalo sudrausti ir griežtai ištarti komandą „Negalima“. Jei mažam šuniukui skatinama agresija, suaugęs jis gali pulti net šeimininką. Jei tai didelis šuo, tai jis tampa labai pavojingas ir dažnai tenka izoliuoti.
Kalytė nori ne vaikų, o žaislų. Kiekvienas šuo turi turėti žaislų pažaisti. Tai yra būtina. Ir jokiu būdu jų negalima nuo šuns slėpti.
Reikia šunį įpratinti, kad pro duris pirmiausia išeitų šeimininkas, o tik paskui šuo. Šuo pirmiausia pasodinamas prieš duris. Pro jas praeina šeimininkas ir tik tada pasišaukia šunį. Kai tai įpras, tada nustos šokinėti ant durų.
Arba reikia užtikrinti, kad šuo pas kaimyną nepatektų, arba laikyti voljere. Šuo yra plėšrusis gyvūnas!
Dažnai taip atsitinka kai pavadėlis šuniui asocijuojasi su skaudžia patirtimi: pavyzdžiui su pavadėliu jam buvo skaudžiai suduota, mušta, ar dar kas buvo nutikę.
Tai yra šuns inkstinktas. Šunys voliodamiesi kitų gyvulių išmatose slepia savo kvapą, kad jų neužuostų priešai. Todėl nuo to galima apsaugoti tik laikant šunį su pavadėliu.
Pirmiausia reikia paimti storesnį (pvz. vilnonį) siūlą ir jį užrišti. Kai tik šuo jį bando nusimauti, iš karto nurišti. Taip reguliariai kartoti kol pripras. Po to tą patį kartoti su minkštos odos antkakliu. Kai ir jo nebandys nusimauti, tada galima dėti normalų.
Reikia šunį vesti kur yra daug šunų, kad jis prie jų priprastų. Geriausia išeitis – dresūra.
Taip, tai normalu ir nieko blogo. Jei to pasirodoytų per daug, tai reikia paprasčiausia paimti ir nukelti savo patiną nuo kito šuns. Tik negalima mušti ar kitaip nubausti, kadangi, jei reikės suvesti su patele, kad turėtų palikuonių, gali šuo iš baimės to nedaryti.
Norint atpratinti šunį, kad nešokinėtų ant žmonių, šuniui, pašokus ant šeimininko, pastarajam reikia sugriebti už priekinių letenų ir, už jų laikant, su koja užminti ant užpakalinės letenos. Po kelių tokių procedūrų jis nustos šokinėti ir ant šeimininko, ir ant svetimų.
Dobermanų veislės šunys yra sudėtingi auklėti, labai aktyvūs ir lengvai pasiduoda dresuojami tik stipraus charakterio šeimininkui. Tai – veislė skirta patyrusiems šunų augintojams. Dažnas lojimas taip pat būdingas šiai veislei. Todėl Jūsų šuo elgiasi taip, kaip ir būdinga šiai veislei.